dungt

iriuosi nuo nemiegojimų
iki miegojimo
tarp šviesos srauto
svyravimų ir virpuliukų
savo šonu kaip valtis
vis dungt man į petį
pramerkiu kad vėl
pamatyčiau neramų
plėvenimą žvakių
už lango
klausausi kaip alėjoje
šnabždasi medžiai
o mano širdis
beldžias tolygiai į patalus
ant tavo delno mažyčio
tiek sutelpa daug
riešutas kaspinas melsvas
ir ryt
iriuosi per dieną
kaip kiemsargis šviesą
pametęs suranda
kai suodžiai it
varnos pakyla
į dulkiną vasaros dangų
tu išeini
ir nieko nelieka
kaip saujoje smėlio
nepakanka per kopas
pareiti