Nerami kelionė ‒ Augustino Savicko parodos motyvais

Gyvi kaštonai meta  žemėn  žiedus
baltais takais į Didždvarį nurieda karieta
alsuojančion naktin žengiu su medžiais
kamienų šeivos žymi kelio pradžią
lajų šešėliai pinasi po kojom

netapo epaveldu tie kaštonai

betoninės plytelės aiži trupa
lietus išplauna uždrobius etiudų
nutrūksta nerami kelionė čia
----------------------------------------------
rūpintojėliai gula į paveikslus
nuo pat Paryžiaus lig Uralo spalvos vaikšto
ir grimzta gylyn Kauno šuliniuos
palikę semt ir semt mąsliuosius žvilgsnius

mėlyna ochra deganti geltona
kaštonų kvapas neramioj kelionėj
draugas teptukas ponas sielos brolis
žino kaip nutapyt savickišką peizažą
kaip dvasią jam įkvėpt ir sielą atiduot
-------------------------------------------------
galerijos svečiai palieka sienas
paveikslai ilsis vertikalių rėmuos
užuolaida grakščiai susibanguoja
apvalus stalas

meistrui taurė vyno

lango stiklas
žydinčių 
kaštonų
fonas