Rašyk
Eilės (69970)
Fantastika (2119)
Esė (1681)
Proza (10126)
Vaikams (2415)
Slam (55)
English (1066)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Lašas po lašo (4)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


    – Iš kur atsiradęs? Ar tik ne iš po žemės? – kartais pasišviesdamas šypsniu klausdavau išėjusio po tylą pavaikščioti eilėraščio, bet ir jis, ir aš žinojome, kad į tokius paklausimus atsakinėti nedera. Ir jam, ir man svarbu būdavo, kad jį tokį liudiju, žinau jį ir tokiu esantį. Regiu. Girdžiu. Tačiau tą kartą ogi ir tiek pasakyti nesuspėjau. Mane lenkė kiekvienas prie jo ateinantis, tačiau visų greičiausias pasirodė Bladukas.
  – Sakykite, gerbiamasis, – pasakė eilėraščiui, – kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra?
  Tai išgirdusi kaip mat sparną kėlė ir Pelėda.
  – Betgi, betgi stop... Stop! – skubinosi tarti it mėgindama padainuoti  primirštą ariją iš operetės, pamaniusi, kad, ko gero, tai dabar labai svarbu: – Kaip čia taip, Bladukai, atsitiko, kad ir mano parašyta taip? Beveik taip.  Na, ateikite, – kvietė ji prie savo rašto, – ateikite, kas mokate skaityti.
  – Taigi mokam dar. Ir dziedulis, ir aš, ir, kaip regiu, visi. O ir tavo rašte parašyta, kaip Bladuko pasakyta: „Kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra“– perskaitė Kandžius  ir pats komentavo: – Girdėta. Kažkur skambina, bet iš  kokios bažnyčios skambina, nesinori spėlioti. Gal kas be spėlionių žinote. Dzieduli, gal tu?
  –Iš tikrųjų, kur jis, Vaidinimas, būna, kai atrodo, kad jo nėra, – nekantravo pelėda.     
  – Ką? Ar jo čia nėra? Maniau, kad paskutinis atkakau. O šis tavo  raštas, gerbiamoji, jau po visą šilinių kraštą išnešiotas. Nežino jo tik tie, kas tingi žinoti.
  – Netgi daugiau. Žino jau ir tie, kas žinoti tingi, – neatslūgo pykti  Pelėda. – Betgi tu mąstyk, žmogau. Išeitų netgi taip: pasirašau, paskui rašau, o paėmusi gatavą raštą, nesuvokiu iš kur jis toks pas mane atsiradęs.
  – Na, nežinau, nežinau - trūktelėjo pečiais Bladukas, – tačiau jeigu Vaidinimo čia nebuvo ir dabar nėra, reikia manyti, kad jis dirba.. Dzieduli, kaip tu manai? Pelėda čia ir apie tave rašo.
  – Na va. „Rašo“. „Pelėda rašo“. Baikite, ponai,  taip manyti. Pelėda atsipeikėti negali, kaip čia taip atsitikę. Ir kaip man pasakyti,  kad ji nerašė taip, kaip parašyta ir jos pasirašyta.
  – Nerašė rašto, nepasirašė jo, bet ir  rašto braižas ir parašas Pelėdos – nusijuokė Bladukas. –Tačiau argi bėda, jeigu parašyta ir netgi pasirašyta. Džiaugtis reikia. Tačiau mūsų krašte nedaug  kas džiaugtis mokame. Pelėdos turbūt mažiausiai.
  Velnias, o ne Bladukas, pagalvojau, nes jau ir savo kailiu buvau patyręs, kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra. Iš jo, iš Bladuko, visi  geriausiai įsimintini mano vaidinimai. Tačiau kad taip atsitiktų, reikalinga  kažkokia palaima, kažkoks apsireiškimas. Ė, kaip ten?

Užsimerk ir matyk,
kaip po vokais akių šviesoje
markstosi...

  – Taip, taip: markstosi,  markstosi, – nudžiugau išgirdęs primirštą žodį. – Suvokiu, kad išeinu į žmogų, kuris panašiai kaip okeanas laivus plukdo arba skandina.
  – Arba panašiai kaip dangus – kelia į žvaigždes arba  palieka nykti  žemėje, – išgirstu nelyg  pritarimą, o neužtrukus ir savikritiką: – Negerai sakau. Dvasia geriau pasakytų. Betgi reikia, kad ir mane Kandžius išgirstų.   
  – Tavo vardas Siela?
  – Vardas gali būti visoks, Pranuci, – atsiliepė, – tačiau esu ta, ką  vadini siela. Tačiau dabar  padėkim Bladukui. Pelėda supykusi. Reikia, kad  vaizdas visiems  būtų matomas. Ir ne  tik  Pelėdai, o visam  šilinių kraštui. Sirkim, dzieduli. Gal kaip nors išsikapstysime.
  – Sirkim?
  – Sirkim, dzieduli. Ne pirmas kartas.
  Hm, „ne pirmas kartas“. Tai jau taip – ne pirmas. Tačiau nuojautose ūkanų netrūko. Buvau linkęs manyti, kad nutuokiu neįvardinamą ateitį, kuri pradėjusi rūpėti gerokai anksčiau, kol patapo kaip asmeninė palyda – buvo visur, kur eičiau, ką beveikčiau, nors ir labai nesmagu tai jausti. Nesinori, jog tai žinotų net pati artimiausia aplinka. Kad ir Poe (poezija) su Pro (proza). Arba net ir Kandžius. Su juo dar arčiau draugyste glaudėmės. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti „ mano Dzievuliu“, nieko taip meiliai daugiau nepaglosčiau, kaip jį. O pastaruoju laiku, žiū, kad savo artumu Kandžius aplenkia ir „mano Dzievulį“ – su juo pabendraujame dažniau, nuoširdžiau. Kandžius ruošiasi kelionei, bet irgi nenorėjo šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikėjausi, kad jo ruoša užtruks, bet atėjo laikas, kai vienąkart tarė:
– Dzieduli, ar žinai, kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra? Ir tuoj teikė žinią, kad tuo laiku Vaidinimas būna bažnyčioje.
  – Vaidinimas? Bažnyčioje?
  – Nu jo! Sakė, meldžiasi, tavo, dzieduli, bažnyčioje.
  Neturėdamas ką tarti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau – težino iš kur ir kokios bažnyčios  jiems abejiems – ir Kandžiui, ir Bladukui – skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai išgirdau, kad ir man pradėjo iš ten skambinti.
  Vadinamųjų gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. O šis buvo toks, kad nedvejodamas ėmiau Bladuką  už rankos ir neatrodė, kad tai darau aš, pražiodinęs dainą.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus dar palauk,
Grįšiu iš tiesų.

  Bladukas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, nesidairydamas po akis, žiūrėjo į jas kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu, ir atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada

  – Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – atsiliepė  Kandžius.
  – Jau išvažiuoji? – pasiteiravo jo Poe su Pro. 
  – Greit, bet atsisveikinti jau galima ir dabar, pasakė jis ir atrodė, kad su  juo  buvo ir Salomėja  Nėris, ir Virgilijus Noreika, ir visas šilinių dzūkų  kraštas.

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

  – Ak, balsas prikimęs, betgi ne vilkas, ne staugti atėjau, – pasakė Kandžius.
  – Ir ne verkti. Tegu Pelėda verkia. – pasakė jam Vaidinimas.
2018-05-16 11:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-20 22:10
a u t o r i u s
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-17 02:03
Vetra Vika
Šviesių minčių su giliais pamąstymais ir šypsena apie gyvenimą, lyg sceną:
,,...  Bladukas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, nesidairydamas po akis, žiūrėjo į jas kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu, ir atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada ..."
Pralinksminai, prisiminiau net padavimą apie Puntuko akmenį-:))...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-16 19:37
Atėja
taigi ir mano a.a.tėvelį ir brolį Bladuku vadinom, brolis ir dabar Bladukas, taip matyt įprasta tarti Dzūkijoje.Gera jus skaityti , kaip visada.Brandu, tikra. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-16 14:59
varna
įdomu, reiks kaip tai kitas dalis perskaityt, dėl Sal.N. tik nžn ar reikėjo būtent jos 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-16 14:33
Erla
Daug veikėjų. Bladukui jaučiu simpatiją. Vaidinimas kelia abejonių.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-16 12:02
RhouLand
o jau veikėjų vardai tai smagu ir skaityt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą