V a k a r a s

*  *  * 
Šiandieną vėl, –  n e a t e j a i,
nors laukiau, net duris pravėriau.
Kad suskambės varpeliai, kaip kadais,
– svajojau, laukiau ir tikėjau:

Įžengus tarsi, –  mielas, sušalau.
Ir pirštinaites nusiėmus sviesi.
Ant tos palangės, – kaip seniau,
ir rankutes sugrubusias ištiesi.

O aš bučiuosiu tavo pirštelius,
Brangioji, jausmas liko,  nepraėjo.
Och, kad sulaukčiau, nors trumpam, 
deja mikruškė paskutinė, nuriedėjo . . .

*  *  *