Lašas po lašo (3)

      Reikėję pavargti, kol paskaičiavau, kad laike  tarp kovo 10 ir gruodžio 22 dienų saulė tekėjo ir leidosi daugiau negu 270 kartų. Jau žinau, kad taip rodyti į saulę – tekėjo, leidosi –neteisinga. Reikėtų: keliaudama aplink saulę, tiek kartų apie savo ašį Žemė apsisuko. Tačiau taip atsitiko, kad atrodė, jog kovo 10 -ji netgi arčiau už dieną, kurioje gyvenu: kėliausi iš lovos, lipau į kelnes, išklausiau Leo priekaištų, dar ir dar dairiausi po namų pakampes, paieškodamas Kandžiaus ir vis stengiausi sužinoti, kodėl žmonės nori, kad aš sirgčiau. Netgi ir sielą  išgirdau. Per žodį. Ir lig tol nebuvo man paslaptis žinoti ją esančią, tačiau kažkodėl nesitaikydavo suklusti, pasidomėti: o ji, Siela, kas? Kaip atrodanti? Numanau, kad prireikus ją geriau  pažinti, į priekį įšokdavo dvasia, kurios šviesoje siela kaip mat pritemdavo. Visas dėmesys atitekdavo tik jai, šventajai ir nemirtingai. Tačiau šis kartas toks, kad niekas netrukdė girdėti sielą ne tik per pajautas, bet ir per jos žodį. Ir netgi  daugiau. Labai nesunku buvo žinoti, kas kur ir kaip yra kovo 10 – joje, atitolusioje per devynis mėnesius. Ir įtaigu, kad dairytis ten netgi buvo įdomiau, prasmingiau.
  – Būti ten ir čia  vienu metu?  Atsikvošėk,  Pranuci, atsikvošk, – pats save įkalbinėju. – Na, tarkime, kad taip, taip, aš dar vis sergu, tačiau taip sirgti man smagiau, o, kita vertus,  ten aš ne ligonis. Betgi ar sunku nepatingėti ir išgirsti visiems, kas tik panori?
  – Man jau laikas. Išeinu, dzieduli...
  – Betgi palydėsiu, Kandžiau. Nesikratyk manęs. Aš dar greitas. O ir be manęs yra ką veikti. Visi pavasarin sugrįžę paukščiai susirinko. Girdi, koks džiaugsmas? Taip ir kalendoriuje parašyta: 40 paukščių diena.
  – Ir ne tik, dzieduli, ne tik. Ten neužmiršta parašyti, kad tai ir 40 šventųjų kankinių diena
  – Kandžiau, baik! Ne pirmą kartą pavasarį sutinkame, bet pirmą kartą girdžiu. Jie turi Visų šventųjų  dieną. Te švenčia. Padėsime ir mes.. 
  Ausyse pradėjo aidėti te švenčia, te švenčia...
  – Tau negerai, dzieduli, – į akis sužiuro Kandžius.
  – Nesisielok. Iki Visų šventų būtinai ištversiu, – tuomet pasakiau ir klausiau: –  Ką? Ir „Lietuvio kalendoriuje“ taip užrašyta? Hmm, šventųjų kankiniai ir pavasarį čiulbantys paukščiai... Betgi būna, kad ir protingoje galvoje smegenų užtemimas prasideda.
  – Kaip ir viršum galvos saulės, – pritarė Kandžius, bet regėjosi, kad jam nepanoro su tokiu manimi, irgi „temstančiu“, greičiau atsisveikinti, o juolab, kad išeičiau su juo į palydos kelionę. Tačiau dabar jau ne laikas spręsti, kaip galėję nutikti, jeigu ne nuotykis – siurprizas, kuri  mums parūpino Pelėda. Nežinau, kaip ji gebėjo pasirodyti dienos šviesoje,  bet...
  – Jūs dar čia? – buvo pikta ir vis niaukėsi, niaukėsi. – Kaip taip galima? Tai nusikaltimas. Griaustini, kur tu? Ar ne laikas ir tau sudundėti? Griausk, dundėk, daužykis... Ir  skaityk, skaityk, skaityk taip, kaip čia parašyta. Kad įniršio nepritrūktų, kad akyse žaibai  įsidegtų, kad juose ir aš sudegčiau...
  Ot, tau ir Paukščių diena, Pranuci, pasigalvojau. Žinojau ją, Pelėdą. Seniai, nuo lopšio ji man mokytoja, o ir visoje Kabelių parapijoje pagirta kaip proto, kaip rašto deivė. Ir tąkart, taigi kovo 10 d. ji pasirodė su raštu patalpinu straipsnyje „Ne staugti atėjo“, juo rodydama į Kandžių. Ir ne tik; į mane – taip  pat, į Vidinį  – irgi, ir į  visus, kurie susiėjome palydėti Kandžiaus į kelionę.
– Nėra čia jūsų. Nėra. Nė vieno nėra, – kone šaukė Pelėda ir, nusileidusi prie kalendoriaus, pradėjo verkti. 
  – Pelėda verkia? – nustebo Vidinis.
  – Jos labai  didelės akys. Laukim potvynio, – pašmaikštavo Kandžius, tačiau pamatęs, kad tai ne juokų darbas, prigludo prie jos ir... – Tu  tikrai verki? Kas atsitiko? Aš tau neleisiu verkti. Tu neturi teisės verki. Tu ir varnas Golius. Suprantate? Neturite teises verkt. Arba bent tik tuomet, kai čia miestas bus. Didelis, gražus kaip pasaka miestas. Tada prašau, tada džiaugiantis galima bus.
  – Miestas bus, – atsidusau žinodamas neblogiau kaip jis, kaip kas čia atrodo, – miestas bus! – O Pelėda:
  – Supraskite gi, supraskit!  Štai raštas, kurį čia turiu, padaugintas didžiu tiražu, jau supėjo išnešioti žinią, kad mūsų čia nėra. Kas tai? Kokia dvasia man tai liudijo ir kur buvo Dievas, kad man leido patikėti, kad iš tikrųjų mūsų jau nėra. Padaryk, Dieve, bent dabar taip, kad niekas nepatikėtų, bet  parašas mano, taigi _Pelėda_ Labai  abejoju, kad nors vienas iš perskaičiusių nepatikėtų. Daug kam iš jų jau dabar mūsų nėra, o juk esame. Ir dar būsime. Dar ir Kandžių į kelionę lydėsime.
  Namus užstojo tyla. Visą sodybą. Atrodė, kad tik eilėraštis vaikščioja po ją ir šnekučiuojasi. 
 
Tie patys seniausiai statyti namai,
ir kiemas, į delną žmogaus panašus,
apkaltas statinių tvora,
siunčia žinią, kaip ataudą,
priekaištaudami man,
kad nemoku savęs suganyti.