Pilka erdvė

Pilka,
visur tik pilka.
Tuštuma be gylio, be spalvų.

Menkiausią vilties žvaigždę
iškart ledinės erdvės griebia
Drasko, plėšo it alkanas šuva
tą nelemtą pasitaikiusįjį kąsnį.

Saulė.
Šiluma,
o gal taip šviečia ir pulsuoja šypsena?

Žvarbus vėjo gūsis,
ant žolės auganti šalnos danga
užpučia visas besipriešinančias žvakes,
ir savo tobula tyra dvasia
uždengia mane tiršta migla.