kaktoj atėjo
pa viršutiniškiausia
matvaju sūnau
vaizduotė paišosi vėl
tamsą tamsta linija
dabar nebaisu
akimirksniu pasikeis
kaip nuo tai kuo yr
nusišluostys garbėna
veiloku balčiausiuoju
taškas akmeniu
sakinio pabaigoje
per galvą vertą
kableliu gležnu ilgu
atskirtini iš vieno
vaistinės dozės
kartu dėtos nuodingos
neišvežama
antgamtinės pajėgos
išvien gamtos reikalais
po lašalinės
nulaša iki dugno
kodų spiningu
voras pagavo žuvį
ženklas daugiau nė lašo
na ir kas
kad nevilties pilna
juoda vaivorykštė
nuo tavo lūpų
iki horizonto
krašto
ir jau žinai
kad nieko
ten nėra eilinio
kas paguostų
ir nebaustų
už šį gyvenimą
už nenorėjimą
iškęst
kai byra
pelenai
tikėjimo
tarp pirštų
o saujos savo
neišeina tau
suglaust
ne taip baisu
išeit iš čia
tiek savo noru
tiek palinkėjus
kelio iš aukščiau
todėl kentėk
kol nevilties
taupyklėje
skylė beribė
dar neįtraukė
pilnumoj tavęs
juk net neliks
kam tavo duženas
sušluoti
kurias lengva
ranka pažėręs
didžiavais