Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šitam pasaulyje darosi per daug kalbos. Nereikalingi ir nenaudingi žodžiai pilasi visose gyvenimo atvejuose, tuntais supuola mus iš bendradarbių burnų rytais ir draugų srėbtuvių vakarais, o jei per pietus gavote ramesnį stalą kavinėje – tam visada yra budintis telemarketingo agentas, kuris jums paskambins ir pasiūlys geriausią Dalyką už mažiausią kainą, ir tik čia ir dabar, nes Jūs esate ypatingas ir vienintelis – ir net jei turite valios jo buldozeriškame monologe įterpti „viso gero“ bei nuspausti raudoną mygtuką telefono ekrane, fone vis dar girdėsite idiotiškus radio laidos vedėjų balsus, čiauškančius apie žymiausias įžymybes.
Dėl dievo ir dievų, ir ateistų irgi,  meilės, žmonijai metas išmokti  patylėti. Laikykt suspaudus lūpas ir užsirišti balso stygas. Išleisti savo kalbos organus atostogų ir naudotis atostogų organais. Apriboti dienos žodžių limitą iki trijų – „Labas“, „Rytas“ bei „Labanakt“, nes žmogus turi̇̀ būt mandagus net netuščiažodžiaudamas; jei esate nevykėlis kaip aš, ir neturit kam linkėti labo ryto, „Labas“, „Eik“ ir „Velniop“ yra pakankamas arsenalas visai parai, o jei vis dar norite likti mandagus, niekam neliepsite niekur eiti, o likusius žodžius sakysite veidrodžiui: vieną iš ryto, antrąjį iš vakaro.
Informacinė visuomenė visiškai neinformuota. Visi žinom, kad žodžiais mes perduodame tik mažąją dalį informacijos, ane? Dešimt – trisdešimt procentų, priklausomai, ar  mokslinį tyrimą užpirko kurčnebylių asocijacija, ar telekomunikacijų bendrovė. Bet net lunatikams faktas aiškus kaip pilnaties blynas: NEefektyvu. Nereikia. Atgyvenę. Palikim kalbas ir plepalus tiems, kuriems jų tikrai reikia: akliesiems – silpnaregiams, sunkiems ligoniams nekylantiems iš lovų metais irgi pagalbos telefono operatoriams. O jūs, sveikuoliai, cit. Išgyvensit ir nepabėdavoję. Dar geriau, jūsų draugai ir artimieji gyvens be jūsų burnos bezdalų, kuriuos perdžiate jiems į veidus kiekvieną dieną:  ką jūs ir kur valgėte su kuo; kaip sekėsi jūsų sušiktam darbe; ką „Žmonės“ dirba visą dieną; kokią nesąmonę skaitėte internetuose, kur sapaliojama, kad reikia mažiau kalbėti, ir kokiu idiotu reikia būt kad taip galvotum?
Tie devyniasdešimt penki procentai skaitytojų, kurie „nestudijavo, nu bet neblogai išmano ir ten daug skaitė nu“ apie psichologiją, jau tuoj tuoj puls ir skels: žmogui reik išsikalbėti! Jis turi išlieti susidariusią įtampą, išsikalbėti artimam žmogui arba tolimam psichologui, gauti galimybę jaustis išgirstu, ir taip toliau.  O jūs ką – nemokate naudotis likusiais aštuoniasdešimčia procentų informacijos perdavimo kanalų?! Nusišypsokit, visų pirma! Vairuojate? Tai ar bandėte kada nors sankryžoje naudotis ne garso signalu, o signalizuoti šypsena? Sustot važiuojant pagrindiniu, kai sankryžoj užgęsta klevo lapas, ir kantriai palaukti, nesukeliant avarinės situacijos? Vargu, nes esate lietuvis, kaip ir aš, signalizuojat kumščiu iš savo Passato (nes signalas neveikia, ir velniam jo reik, visvien su kyšiu važiuojat technikinę). Ir vėl mes prie suskilusios geldos - ir aš neturiu galvoj Passato -  aš prikišu tik tai, kad jei neskleidžiam gerų emocijų kitiems savo kūno kalba, mimika, judesiais ar kvapais – tai bent jau neskleiskite jų ir žodžiais. Nevirpinkit gero oro savo nesąmonėmis, jis to nenusipelno.
Įkvėpkite.
Iškvėpkite.
Ir dar kartą.
Jaučiat, kaip gera kvėpuoti? O kažkas ateina ir jūsų kvėpuojamą orą privirpina savo paistalais apie naujus bendradarbės gelinius nagus ir kur jinai norėjo skristi atostogų bet neskrido. Uždust žmogus gali, kaip nesinori tokiu oru naudotis.
Velniai rautų, jei turėčiau laiko mašiną, tikrai grįžčiau atgal ir išspardyčiau subinę tam išminčiui, katras įdiegė į psichologijos mokslą mintį, kad reikia išpilti savo emocines šiukšles kažkam kitam. Gautų grįžtamąjį ryšį, va kas nutiktų tam veikėjui. Neskaičiau ir neraukiu apie tą mokslą, bet širdis jaučia – „grįžtamojo ryšio“ samprata atsirado vėliau, tad jo šikna patirtų laiko paradoksą – mintys apie išsikalbėjimą dar nepasiekė mažųjų pusrutulių, o didieji pusrutuliai jau kenčia nuo spyrių. Neefektyvus būdas pamokslauti, tikrai, bet malonus ir jam nereikia aušinti burnos.
Beriam vienas kitam savo nuoskaudas ir sopulius, apšnekam neesančius čionai, bet kas iš to? Išsišnekam ir nebeskauda? Baikit, nemanau. Kalbėtis apie savo problemas mums reikia būtent su tuom asmeniu, kurį apšnekam – o taip, gink Dieve, mes daryt nedrįstam. Visi kiti aplink gali būt girdėję istoriją, žinoti jūsų nuomonę, bet tik ne to pasakojimo veikėjas.  Ir ką? Ir nieko. Nyčniekutėlaičio. Nieks nepagerėja ir nepasikeičia. Daug efektyviau išnaudoti savo energiją būtų kumščiuojant bokso kriaušę, bėgant du ratus aplinkui stadioną ar tiesiog tapant paveikslą pagal tą nuotaiką. Suderinkite geriausias vakarietiško auklėjimo tradicijas su rytietišku mąstymu ir verskite savo destruktyvią jėgą siekti konstruktyvaus tikslo. Tik be garso.
Pasauliui trūksta ir kančios. Tylios, sutelktos į save, ilgos ir apmąstytos, kuri ne tik nusodina tave žemyn – toks ir yra kančios principas, ir jo nesupranta tik visiški atsilupėliai: jei gyvenimas plaukia šūdų upe pasroviui, kentėk, kvaily, kolei susiprasi, kad gal jau metas sustot ir pagalvot, ar tau tikrai smagu čia? – bet ir palieka šansą pamatyti save besimurkdantį toj upėje, susimąstyti ir susirinkti savo gyvenimą ir daiktus iš tenais. Tyloje. Vienam. Aš nekalbu apie ligas, aš turiu galvoje tuos, kas moka plaukti, bet šaukiasi pagalbos ir taškosi purslais prūdelyje it būtų jie bejėgis kūdikis audringoj jūroj. Užčiaupkit burną ir plaukit, nes prigersit.
Kodėl mes turime kasdien girdėti tą beprasmį foną? Jums ką, reikia sužinoti kito žmogaus paviršines mintis? Padėsiu atsakyti į šį klausimą – ne. Žmogus jums artimas? – tai ir taip garantuotai žinot ką jis galvoja apie tokį karštą ir saulėtą orą. Praeivis arba kasininkė?.. rimtai?..
Pabandykite padaryti eksperimentą ir dieną patylėti. Badyti pirštais, moti rankom, raukytis ir naudotis kitom grimasom. Purtyt galvą. Perskaityt, kas parašyta ant lapo, o ne klausti, kas ten tiek daug prirašyta. Tai kur jums prireiks kalbos? Diskutuojant sudėtingais klausimais, na gal dar bandant nusakyti vieną kitą abstrakčią frazę. VISKAS. Sveikinu, ką tik sutaupėte šimteriopai žodžių, sumažinot savo balso stygų devėjimąsį ir svarbiausia, išsaugojot milijonus aplinkinių žmonių nervų ląstelių.
Vat jei gebėtumėt konvertuoti ne bevertes mintis į tuščią balbatavimą, o kaip senovės alchemikai – kvailas mintis  į aukso žodžius, galbūt jums vertėtų padidinti dienos žodžių limitą. Galbūt, nes net Doičmarkės, kai jų per daug, betinka tiktai krosniai pakurti.
Perskaitykit, ir niekam nesakykit. Nes jei nepatiko, tai niekam ir nerūpi, o aš – ir pats žinau. O jei patiko, numeskit linką, tik šiukštu, tyloj. Skaityti žmonės moka. Tylėti – ne.
2018-05-03 00:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-04 18:32
ČakoPelėda
Patiko. Numečiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-03 16:07
Svoloč
Siaubingai, nežmoniškai geras tekstas, gerai, kad dar ir agresyvus, tai teikia darbui tokios anarchistinės spalvos, bet norėtųsi gramatiškiau, bet šiaip tekstas, kokių čia būna, bet retokai, norėtųsi matyti dažniau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-03 00:25
varna
jėėė....saikingai...bet JĖGA
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą