Keistas jaustas, kai išgirsti,
kai supamas tavo lopšys,
nors žinau: jo nėra,
bet tuomet jau ir ji, Balana,
prieš tave, prieš teisybę
liudyti kyla:
– Kaip nėra?
O netrukus ir pats paprašai,
kad dangus nesukiltų ieškoti tiesos.
Tie patys seniausiai statyti namai,
ir kiemas it delnas
apkaltas statinių tvora,
siunčia žinią, kaip ataudą,
priekaištaudami, kad
nemoku savęs suganyti.
Nors ne mažas esi,
o kaip mažas suprast negali –
užsimerk ir matyk
kaip po vokais akių šviesoje
supasi tavo lopšys.
Siela, tu čia?
Betgi tuomet jis ir tavo.
Balana sakosi – irgi
dar atsimena jį.
Ak, šalele Savęsp,
kaip gražiai aplaikytas
supasi mūsų lopšys.
O laiko tiek daug,
kad ir baliui pakaks,
šimtmetį kviesti prie stalo.
Kiek čia mūsų, atėjusių, bus,
kaip nors suskaičiuosime patys,
o duoną ir žodį
šilinių žemelė paduos.
Priešpaskutinis posmelis perdirbamas prašosi. Net gaila tų trijų pirmųjų, nes gerai parašyta. Ir penktas vietoje būtų, jei ketvirtame būtų išsaugotas eilėraščio jausmas, koks buvo sukurtas pradžioje.
Taip praregėti Tom, trukdo pats žmogaus sutvėrimas - jis gali būti visoks. O ypatingai jam išnaudoti tokias galimybes tinka poezija. Bet kam gi aš čia taip sakau? Negi kritikui? Atsiprašau ir nepyk. Tiesa, atėjusio pas mane aš ir kaip kritiko tavęs nematau. Tačiau smagu, kad tu esantis žmogus. Dėkoju. Ateini ir pasakai: buvau, Pranai, Pranuci, ubage ar niekše...