alsuok, avie

užtenka jau tų mekenimų, avie,
užtenka. išlįski pagaliau iš tos skylės
ir pradėk alsuoti. ar nori, kad tave supurtyčiau –
„alsuok, tu velnio vaike, alsuok! “?  įkvėpk pavasario gaivaus
ir pagaliau suprask – koksai jisai saldus.  įkvėpki nedozavęs!
baigi uždusti normuodamas tai, ko duota tau apsčiai,
ir nuo šitų dusulių į vaitulius jau taip toli nuėjęs, šitiek,
tarytum kas tarkuotų odą tavo iš viršaus. – bet iš vidaus tarkuojasi jinai
nuo dusulio to kvailo. todėl sakau,  – gal vištos kepenys įdėtos tau?!
ar strimelės galva užmaukšlinta?! – dūsti ir jau nuo dusulio
net paraudusiomis akimis išsprogusiom, prunkšti ant visko
apkapotą savo skrandžio šieną.  – alsuok! supurtysiu!
kad net braškėtų kaulai ir klankteltų liežuvis atgalios į klaną,
kuris tiek apipynė viską ir apvėlė savo atrajom. – alsuok, bjaurybe,
prarijęs avinėli ir avine kadais bjaurybę gurkęs, prisigurkęs. –
manai, praėjo ji be pasekmių tarsi gražioji fėja?! CHA, CHA, CHA. –
alsuok sakau geriau, bjaurybe, alsuoki, avinėli, nes nupurtysiu ragus,
nuo kratulio ne tiktai vidurius išviauksi nebegalėdamas suspėti
nė zyy ištart. ta savo palaimingą zy-zy-zy, kuriuo esi tarsi užspringęs,
šventasis avine, kuris neturi veidrodžio! alsuok, tu zyzbobe, –
jau boboje, žinia, juk velnias sėdi, tai zyzbobėje – cha cha cha! –
juokai menki, alsuok, sakau – uždusi nuo kvailumo savo.