Laiškai Tau (III)

Lyg po žemyną išraizgytom upėmis
Krauju gyvenimas kaskart mus pakeičia.
Ir kūno oda, ir siela vis lupamės,
Pakol širdis sustoti tyliai pakviečia.

Juk jau rašiau Tau tai? Kodėl kartojuos?
Kas metai septyni tą virsmą vis jutau.
Ar pameni? Tylėdama vaikams aukojaus,
Dievu tikėjau, bet... nusigręžiau vėliau..

Pelenė, Žana Dark ar malūno vėjas –
Kam? Kodėl? Gal kad Tavęs šalia nebuvo?
Dabar mąstau, ar paaukot metus vertėjo,
Kai viesulų jie nugalėti krito, žuvo...

Taip tyliai šiąnakt kraujas venom teka,
O dar tyliau širdis mana Tau šneka.