Būna, kad pamąstau,
kaip, į šalį pastūmus save,
ateiti į profilį kitą.
Adomai, nepyk,
nes gi ne kartą sakiau,
kad protėvis mano ne tu;
protėvis mano beždžionė.
Ir nepykdavau, jeigu bet kas
rimtai ar juokaudamas rodė:
o kodėl ne dramblys? ar mamutas?
O tą kartą ir taip:
Arba, tarkim, kodėl ne banginis?
Kūno turi, turbūt, net daugiau.
Kas bežino, kiek klysta,
kiek dar klysti reikės,
bet anąkart ir frazėje buvo gilu...
Kilo į viršų nežinomas paukštis
ir giedojo, giedojo, giedojo...
Kūno turi daugiau
Kūno turi daugiau.
Ligi šiol nenutildau giesmės.
Ligi šiol neišmokstu ir paukštį pažinti,
savęs vis dažniau nepaklausti,
kodėl man į protėvį perša stichiją –
dramblį, mamutą, banginį...
Kūno turi daugiau,
Kūno turi daugiau.
Paukšti, nutilk! Nežinau,
kas dar kūno turėtų daugiau,
negu Adomas.
Pavasarėja... paukščių kalba ne šiaip sau, jei ją puikiai supranti...ne veltui sakoma, kad gerame žmoguje visko daug, nes tai protėvių palikimas:
,,...Paukšti, nutilk! Nežinau,
kas dar kūno turėtų daugiau,
negu Adomas...."
Nepaprastai subtilia potekste išsakytos mintys apie žmogaus - vyro ir moters kilmę-:))) Ech Erla...