Ištrauka.
̽ ̽ ̽
‒ Kaar, kaar, kaar, kaar, kaarǃ ‒ plūsteli dangun pulkas varnų.
‒ Judėk, ‒ kumšteliu Niją. ‒ Nebijok, dar „Fokso“ muzikikė girdis ir žmonių pilna.
‒ Kokia tau muzikikė ir kur tie žmonės? ‒ prieštarauja drebančiu balsu.
Virš senų medžių kamienų lapijos tokios tankios, neprasišviečiančios dengia kapinių teritoriją nuo dangaus kaip koks milžiniškas biostogas.
‒ Tėve mūsų, kurs esi…‒ patylom šnabžda Nija sprausdamasi su maišiukais pro kryžių, krūmų, gyvų ir dirbtinių gėlių tankumynus. Aš kokių dviejų metrų atstume jai iš dešinės. Vėl atakuoja uodai, ant galvų krenta šapai, kojas drasko stagarai, tai šoną, tai petį nusimušam į be tvarkos sukaišiotus betoninius ar granitinis antkapius.
‒ Šlykščiausia, kad mus tie patys uodai kandžioja, kaip ir numirėlius. Kad tik per kraują kokia chvaraba nepersiduotų, ‒ nuogastauju krečiama šiurpo.
‒ Visai tamsu, ‒ Nijos balse girdžiu rimtą išgąstį, net girdžiu jos dantų kalenimą, kūno drebulį.
‒ Taradam dam damǃ ‒ krūpteliu nuo Bacho „Tokados“ akordų. ‒ Čia dabar? ‒ žvalgaus nebylių antkapių apsupty, o muzikos garsai nevaržomi sklinda iš tos pusės, kur stovi Nija.
‒ Žiūrėk, ‒ atsipeikėja ir rodo mobiliako ekraną, vibruojantį Bachu, šviečiantį užrašu „Bronius. Elektrikas. Šapnagiai.“
‒ Kokio velnio? Koks dar Bronius? ‒ širstu.
‒ Taigi skelbimą įdėjau, kai su Stasiu nieka nebeišieje. Užmiršus buvau. Šiandien turėjo atvažiuot dėl elektros.
‒ Tai nekelk.
‒ Reik kelt, ‒ Nija įjungia garsiakalbį.
‒ Ko nekeli taip ilgai? ‒ kapų tyloj pasigirsta piktas žmogaus balsas, kad net jaukiau pasidaro.
‒ Taigi laukiu atvažiavęs su viskuom, da i šampes prigrebeu, o ponios nėr, tik šuva draskos, ‒ lieja pasipiktinimą Bronius. ‒ Kur daba esi a jau luovoj?
‒ Ne lovoj, Bronel, ne lovoj, čia toks reikals … aš daba kapuose.
‒ Koki velni nakti kapose reik veikt tau su galva negerai a tu vampyre? Buva mintis užejus ka kažkas ne taip su tavim kai prašei tvarte tryfaze padaryt daba man viskas aišku. Aik tu peklon i ka daugiau man ant akiu nepapultum ragana.... Pypt, pypt.
‒ Jėzau, Jėzau, da viena bėda, ‒ aimanuoja Nija. Dar labiau sutemsta.
‒ Užsidekim žvakutes, ‒ siūlau.
Pasišviesdamos žvakutėm ir mobiliakais braunamės toliau.
‒ Žiūrėk a ne tas pats kleviuks? ‒ kviečia Nija.
‒ Tas pats, tas pats ir kapas šalia, ‒ patenkinta atsidūstu.
‒ Dabar uždek tris žvakes, padėk prie kryžiaus ir eik keliais triskart pagal laikrodžio rodyklę, triskart prieš laikrodžio rodyklę, mintyse kartodama savo norą.
Nija uždega žvakutes. Aš uždegu savo tris. Nėr nė menkiausio vėjelio ir jos jaukiai dega kapo galvugaly apšviesdamos iškaltus vienuolio gimimo ir mirties metus ant apsamanojusio akmeninio. kryžiaus. Pasimeldžiam, ir Nija parklupus pūškuoja aplink metalinę kapo tvorelę.
‒ Tris kart apėjau, ‒ patenkinta.
‒ Dabar varyk prieš laikrodžio.
Pagaliau uždusus Nija pakyla, brūkšteli prie kojų ir sijono prilipusius šapus, žemes. Užsitraukiu ant kelių sijoną, klaupiuos ir ropoju tyliai kartodama savo norą. Dar spėja aplankyt mintis „o kaip į Šiluvą žmonės keliais eidavo“.
‒ Nu viskas, ‒ strykteliu. ‒ Padarėm, ką galėjom. Eikim link ežero įlankikės. Taip greičiau iš kapų dingsim. Po to prie Lapės kojas nusiplausim.
Pajudam nuo kapo.
Džžžerrrrgžt, gžžžerrrrgžtǃ ‒ besipjaunančio metalo šaltis nusirita nugara, palikdamas kartumą gerklėj. Praretėjusios lapijos debesyse išlenda apvali mėnulio galva, nušviesdama besisukančius antkapių propelerius.
‒ Iš kur tas vėjas? ‒ stebiuos žvelgdama į keistus vėjo gūsius virš žemės nejudinančius ežero paviršiaus.
Išspjauti mirusiųjų kaulai
Nužymi drumstą įlanką ramybe su
Veidrodiniais žingsniais vandeniu
Basųjų pėdų nesušlampant, ‒ staiga atsimenu.
‒ Kas čia dabar? ‒ nušiurpus klausia Nija.
‒ Mano eilėraštis.
‒ Iš kur daba?
‒ Publikavau tokioj rašyk internetinėj svetainėj.
‒ Kaip vadinas eilėraštis?
‒ „San Julijano sapnas“, ‒ man ištarus Julijano rods pakyla dangun besisukantys antkapių propeleriai, prasiskiria ežero debesys ir
Iš dangaus išplaukusio san Julijano
Baltąjį apsiaustą gaudo vėjas
Biblijas apnuogina po pažastim
Gelmėje žvilgsnio apsiblaususio
Tik į juodą kryžių
Ant seniausio antkapio
Tik į juodą kryžių
‒ Aiǃ ‒spiegiu drebėdama, apčiupinėju Niją, skėryčioju rankom prieš į mane ežero paviršium žengiantį basakojį vyrą, apsisiautųsi balta skraiste su biblija po pažastim. Jis rodos kaip gyvas, tik kai priartėja, pamatau, kad atplevenančio veidas melsvos spalvos.
‒ Gelbėkitǃ ‒ rėkiu iš visos gerklės ir šokinėdama tarp antkapių mojuoju rankom baidydama vaiduoklį.
Iš miegų pažadintos sukranksi varnos, pakrantėj purpteli išgąsdintos antys. Baltaskraistis susisupa į skvernus ir nugrimzta juodų debesų vandens gelmėse. Viskas nutyla. Į antkapį atsiremia mėnulio nušviesta smilga. Patogiai danguj įsitaisęs geltonas diskas nejudančiam ežere stebi savo atvaizdą.
‒ Kas tau pasidarė? ‒ nesupranta Nija mums belipant per akmeninę kapinių tvorą.
‒ Ačiū Dievui, paliekam mirusių pasaulį, ‒ apsidžiaugiu.
‒ Kas pasidarė? ‒ nenustygsta. ‒ Kas tas Julijanas?
‒ Nu paprasčiausias Julius.
‒ Tai kur jis daba?
‒ Negyvas. Su kirviu užkapotas.
‒ Tikrai? ‒ dunksteli žemėn maišiukai iš Nijos rankų.
‒ Tikriau nebūna.
‒ Tai jis tau pasivaideno, ‒ atsikvoši Nija.
‒ Žinoma jis. Kai parašiau tą eilėraštį, tokį neįspūdingą, po kiek laiko kilo mintis sukurt klipą. Jau susitariau studijoj, apsprendėm formatą, o filmavimui kaip nieks kits būtų tikęs Julius iš netolimo miesčiuko. Neįsivaizduoji, kokia charakteringa išvaizda, kaip šventojo iš freskų. Tai va, mes jau trynėm rankom, koks bus klipukas, bet Julius paprašė penkšimtų, tada dar litai buvo. Pasakiau, kad nėr iš ko mokėt, bet suteikiam jam šansą išgarsėt. O jis atkirto, esąs ir taip garsus savo miesčiuke. Vaikščiodavo jis su kostiumu, ir jį ten vadino amerikonu. Po kiek laiko perskaičiau laikrašty, kad kraujo klane rastas vyras. Tai buvo Julijanas.
‒ Baisi istorija, ‒ nusiminė Nija.
‒ Baisi ir mistiška, ‒ pritariu. ‒Jei jis būtų sutikęs filmuotis, gal nebebūtų grįžęs miestelin. Gal ir šiandien būtų gyvas… Nu bet taip pasivaideno, galvojau kad mirsiu.
‒ Tavo veidas dar dabar išbalęs vos ne melyns, ‒ Nija žvelgia į žibinto šviesos apšviestą mano galvą.
‒ Nu ką, eime prie ežero apsipraust, o tai mes pačios išrodom kaip kipšai.
̽ ̽ ̽