Belskis šuke Vinkšnas slenksčeis link stikline graba dangtče

Ištrauka
̽  ̽  ̽
    Blyksteli melsva žibintuvėlio šviesa.
‒Aiiiiǃ‒ spiegia Nija.
Sumirguliuoja liesas pusamžio vyro veidas.
‒ Muratas? ‒ Nija nebijok.
‒O Jėzau, maniau ka vaiduoklis, ‒ žegnojasi.
‒Žmogus. Turkas Muratas, susipažink, ‒ drąsinu.
‒Eime lauk iš požemio kol neužgriuvo, ‒ vadina Muratas. ‒Baigiu žvejot ir va jumis pamačiau ant kalno, o paskui prasmegot žemėn. Atlėkiau žiūrėt ar kas neatsitiko.
Pramintu taku grįžtam viršukalnėn. Pasitinka prieblanda, karštį keičia gaivi vėsa.
‒Kaip Puronas? ‒ smalsauja Muratas.
‒Normaliai. Kruta.
‒Ar kalno paslapties neišdavėt? ‒ nerimauja.
‒A stikline graba? ‒ įsiterpia Nija.
‒Ne. Kita. Žino tik Muratas, Vilius ir aš.
‒Kas? Kur? ‒ smalsauja Nija.
‒Baik tą temą. Eime prie plausto.
Kalno papėdėje Muratas pakelia nugriuvusį dviratį, ant bagažinės tvirtina ežero dumblais kvepiantį kibiriuką. Vandeny spurda žuvys.
‒Kaip laimikis? ‒ teiraujuosi.
‒Ne kažkas. Nors pardaviau antratiek.  Kaimynai išprašė.
    Kaimynais Muratas vadina modernių namų savininkus. Ežero gatvė su kukliom senom trobelėm per amžius laikėsi pagarbaus atstumo nuo Vingaudo kalno. Istorinę vietą nusižiūrėjo naujieji ponai. Jiems reikia įvaizdžio, sustiprinto unikaliu kraštovaizdžiu. Jei galėtų, ant kapų ir ant  pačios piliakalnio viršūnės dvarą pasistatytų. Bet kol kas keletas kotedžų įsispraudė tarp paskutinio medinuko ir kylančio šiaurinio kalno šlaito. Naujakurio tvora jau vienam žingsny ant kalno.
‒Dėkui, Muratai, už rūpestį. Tik labai jau mus išgąsdinai, ‒ stabteliu prieš išsišakojant keliukui.
    Temsta. Pakrantės žibintai užsidega blankiom gelsvom šviesom. Daug ryškiau žaižaruoja į vandenį krentantys jų atspindžiai. Viens po kito žiebiasi žiburėliai ežerą apstojusių mūrų languose.
‒Tai aš išsigandau, kad jum nelaimė neatsitiktų, ‒ teisinas Muratas. ‒ Atgal plauksit? ‒ pastebi ant kranto raudonuojantį plaustą.
‒Taip. Iki,, Fokso“. Turim grąžint.
    Atsisveikinę pasukam į priešingas puses. Muratas sėda ant dviračio ir mina link Tilžės gatvės, o mes, kiek paėję, vėl švendryno properšoje prie plausto.
‒Tai kas tas Muratas? Ar tikras turkas? ‒ nebeišlaiko Nija vos tik išplaukiam į platesnius ežero vandenis.
‒Tikras. Dar nuo Tyzenhauzo laikų. Jo seneliai ir proseneliai šiauliečiai. Gyveno prie Talšos. Turėjo trobelę netoli piliakalnio. Senelis dirbo liuteronų kapinių sargu. Per karą vokiečiai vos nesušaudė. Galvojo, kad žydai. Geri žmonės jiems perdarė dokumentus su lietuviška pavarde. Kai antrą kart užėjo rusai, tai tiems kliuvo visi, kas bent iš tolo su liuteronais bendravo. O čia pats liuteronų kapinių sargas ‒ automatiškai liaudies priešas.
‒Nu ir dienelėǃ‒ atsidūsta patogiai įsitaisius ir pedalus mindama Nija.
‒Palauk, dar bus naktelė.
  Priekyje apsuptas terasos šviesų mėlynais ir raudonais prožektoriais švysčioja,, Foksas“. Muzika drebina ne tik pakrantę, bet ir ežero vandenį.
‒Neliūdna ten, ‒ pasisuku į bendrakeleivę.
‒Jeigu laimingai baigsis, tai eisim ir mes kavikės su brendžiuku, ‒ siūlo Nija.
‒Jau nedirbs.
‒O kas Šiauliuose dirbs?
‒,, Pegasas“. Lig ryto.
‒Nu tada varysme į,, Pegasą“.
‒Žiūrėk, Nija, va kaip tik už tos akmenų tvora apjuostos įlankėlės vienuolio kapas. Ten turim būt iki vidurnakčio.
‒Stasel Stasel ka žinotum ka del tavis darau, ‒ graudinas Nija.
  Nuo kapinių siūbteli šalto vėjo gūsis, nusirita išdraskydamas  įlankos paviršių žaliom maurėtom bangom. Nusisuku, nes purvinam vandeny rodos regiu  boluojančius  numirėlių kaulus.
‒Varom greičiauǃ ‒ skubinu ne tiek užsisvajojusią Niją, kiek save.
‒Tai tik mes ant ežero belikę, ‒ ištariam abi vienu metu ir nusikvatojam.
  Artėjant prie,, Fokso“ muzika, prožektoriai, šokiai, riksmai susilieja į  nenusakomą triukšmą,  erdvių žybsėjimą ir virpesį,  viesulo siausmą, rodos galintį prikelti senųjų kapinių mirusius. Bet medžių lapijos už lauko akmenų tvoros dengia tylą.,, Nebent jie ten karstuose vartos, “ ‒ pagalvoju.
  Praplaukiam į ežero vandenis brendančios didžiulės metalinės Lapės siluetą. Dar kokie trys  šimtai metrų ir dvi raudonos plausto nosys atsiremia į prieplauką. Lipam ant tiltuko.
‒Maniau, kad jau negrįšit, ‒ patenkinta pasitinka sportiškų vyrukų apsupta ilgakojė, inventoriaus nuomotoja.
‒Trimtrys, ‒ spraudžiu merginai į delną pinigus. ‒ Kaip tarėmės. Be grąžos.
‒Kviečiam prie baro, po kokteiliuką, biugeriuką, itališkos kavutės, ‒  šypsos atmetus plaukus,
‒Kad ačiū.
‒Jum kaip plaukiotojom dvim procentų nuolaida, ‒antrina apkabindamas merginos liemenį aukštas raumeningas tamsiaplaukis.
‒O galit tą dvim procentų nuolaidžikę mum į kitą dieną perkelt? ‒ susiprotėju.
‒Galim, o kodėl ne, Inga, ‒ pakšteli žandan vandens dviračių viršininkei.
‒ Galim, galim, ‒ patenkinta čiulba Inga. ‒Tik kitam sezonui neatidėkit, ‒ eidami link terasos kvatoja vyrukai, o mes iš lėto pėdinam  Talšos pakrante atgal.
‒Dar yra laiko, prisėskim ant suoliuko, ‒ pasiūlau. Kaip tyčia arčiausiai mūsų tas meilės suolas.
‒Sėdam, ‒klesteli Nija. ‒Reik pagaliau kojas pailsint.
‒Och, ai, ‒atsidrebiam ant ant suolo ir atremiam nugaras į  lentelę su užrašu,, meilė“.
‒Nija, o gal praeinam energetiniu labirintu? Energijos pasikrautume, ‒nenustygstu žvelgdama kairėn į lauko akmenų labirintą priešais Lapę.
‒Kitą kart, ‒ dūsauja Nija traukdama buteliuką mineralinio. ‒Raumenis gel kaip po šenavima.
‒Gerai, pailsėkim, o tai galim iki vienuolio kapo nebenušliaužt.
  Sėdim ant suolo. Žiburiuojančioj atspindžiuojančioj tamsoj gurkšnojam mineralinį. Erdvėj tarp Lapės, senųjų kapinių ir,, Fokso“ juda, kruta porelės,  prašvysčioja dviratininkai, pavadėlių prilaikomi tursena ilgaplaukiai, stambūs šunys, vaikai nešiojas visai mažus šuniukus, ežere išdykėliškai turškias antys, tarp jų išdidžiai plaukioja baltos gulbės. Judančių, einančių, plaukiančių, skrendančių trajektorijos vibruoja link Vingaudo kalno, išsibarsto Kalniuko  gluosnynuose, apsisuka ir grįžta. Tas pulsuojantis organizmas, miesto kraują varinėjanti širdis ‒ čia,  ledynmečio įtvirtintoj teritorijoj, perdengtoj amžių sluoksnių, alsuojančioj slėpiningų gelmių turtais.
‒Nija, toks jausmas, kad randamės miesto širdy, ‒ garsiai įvardinu pojūčius.
‒I man toks keists jausms rods ka mana širdis čia padieta i ka aš pati kaip mėsts o gatves kaip mana gislas, ‒ pritaria Nija. ‒ Kol tu nepasakei, nežinojau kaip čia pasakyt, ‒ priduria.
‒Laikas. Kylam, ‒strykteliu nuo suolo. ‒ Užsisvajojom, dar užmigsim.
  Geltonų lempų paženklintais  takais pėdinam link vos įžiūrimos akmeninės kapinių tvoros. Iš lėto už mūsų nugarų tyla garsai, tamson smenga šviesos. Praveriam girgždančius metalo vartelius ir akis į akį susitinkam su juoduojančiom kapinių rūsių akiduobėm.
̽  ̽  ̽