Belskis šuke Vinkšnos slenksčiais link stiklinia graba dangčia

Ištrauka
̽  ̽  ̽
‒ Oi Nija, kaip gražiai  senovėj žmonės tuose ežerynuose  gyveno, ‒ svajoju žvilgsniu lydėdama aukštybėse  plaukiojančius debesų pūkus.
‒Kas žina, kaip ten iš tikra buva, gal ne toks i saldus tas ju givenims, ‒ paprieštarauja toji.
‒O dėl ko piliakalnį gale Žuvininkų  Salduve pavadino? ‒ nepasiduodu.
‒Sėsk, pats laiks,  užkąskim, ‒ ragina Nija nerdama iš kaproninės kojinės vyšninės spalvos kumpelį. Ant lininio rakšluosčio jau paskleistos keturkampės naminės duonos riekės. Rupios, atsiknojusiais ajerais. Nuryju seilę, išvydus geltonšonį saldžios varškės sūrį. Su žolės žalumu lenktyniauja agurkai. O kvapasǃ Nelygint prie pirktinių.
‒Už mūsų sėkmęǃ‒ atsistoję susidaužiam vienkartinėmis stiklinėmis. Viršun šokteli gazuoto vandens burbuliukai.
Pakurstau laužą ir puolam dorot kaimiškų gėrybių.
‒Stasiui turbūt su galva negerai. Tokią moterį paliktǃ ‒ nesusivaldau siekdama jau kelintą  Nijos spausto sūrio riekutę.  Tirpsta burnoj žolelės, susimaišę su karvės nurupšnotų augalų, žiedų skoniu, melžiamo pieno čiurkšlėm, virtusiom rūgpieniu,  gyvybingais sūrio sudedamųjų dalių junginiais.
‒Ir aš taip sakau, ‒ pritaria Nija. ‒ Taigi tarėmės kaip žmonės sodybą rekonstruot, pirčikę, kaimo turizmą pasidaryt, avių užsiveist, o pasipainiojo velnio išpera iš Raizgių.
‒Nu…nieko, ‒ raminu pilna burna. ‒ Tuoj mes ją prigriebsim, ‒ pagaliu pavartau liepsnojančias šakeles.
‒Mesk Stasio kojines laužan, ‒ paliepiu Nijai.
Toji dviem pirštais suima kojines ir nieko nelaukus meta į spragsinčią ugnelę. Ūžt, strykteli viršun permatomos liepsnos.
‒Matai, koks ženklas, ‒patenkinta žiūriu į apstulbusią moterį. ‒ Įsiklausyk ir atmink žodžius꞉
Dek ugnele, dek ugnele,
Į Raizgius užtverk jam kelią.
Nija pakartoja dvieilį.
‒O dabar kartodama varyk nuo kalniuko žemyn ir atgal.  Ir taip tris kart, ‒patenkinta,  kad reikalai juda vėl atsidrebiu ant žolės su sūrio riekute rankoj. Žemyn Nija nuskuba visai pakenčiamai, bet grįždama vos užsiropščia ant skardžio.
‒Nenutilk kartot burtažodžiųǃ ‒ įspėju.
Dek ug- ne- le, dek ug- ne- le,
Į Raiz- gius už- tverk jam ke- lią, ‒ paskutinį kart šlaituku  uždusus kepurnėjas  Nija ir veik keturiom atropoja prie mineralinio.
‒Nu va matai, ‒ patenkinta stojuos atgręžus veidą vakarop besisukančiai saulei. Prakaitu aptekus Nija godžiai ryja vandenį.
‒Klausyk vėl ir įsimink꞉
Dekit batai, dekit batai‒
Lai  Staselis grįžt ant  ratų, ‒ neleidžiu atsikvėpt nelaimingos meilės aukai. ‒ Ir batus mesk į ugnį, ‒ priduriu.
‒Ok tu rupke, kaip smirdžǃ ‒ neištveriu iš laužiuko pasklidus degančios odos kvapui. ‒Rods paršą svilintų ar kokį lavoną.
‒Tai man vėl nuo skardžiuko ir atgal, kartojant apie  Stasiuką? ‒ nerimsta Nija.
‒Vėl, ‒ atkertu  nė nesusimąsčius.
‒Jiezau Marija, mirsiu ant vietas, ‒ bando keltis nuo žolės.
‒Žinai, aš galiu už tave, ‒ sugalvoju pabėgt nuo laužo skleidžiamos smarvės.
‒A taip gal? ‒ abejoja Nija.
‒Gal, galǃ ‒ pasileidžiu nuo kalniuko kartodama꞉
Dekit batai, dekit batai‒
Lai  Staselis grįžt ant  ratųǃ
Nusiritus nuo skardžio, su drabužiais krentu  į įlankėlės vandenį ir jau keturiom ropščiuos kabindamasi už pušų šaknų.  Šlapias sijonas aplimpa smėliu, ir  kepurnėtis į viršų visai nebelinksma.  Vargais negalais užsikabaroju.
‒Kaip koks desantininksǃ‒ kvatodama mane pasitinka Nija.
De-kit ba-tai, de-kit ba-tai‒
Lai  Sta –se -lis grįžt ant  ra –tų. ‒ žiopčioju uždusus ir greit sukuos atgal nuo degančios odos smarvės. ‒ Kaip ta Nija ištveria?
Nusileidus vėl šoku į vandenį, džinsinis sijonas su prilipusio smėlio gabalais dar labiau apsunksta ir braižo kojas nelygint skarda.
Po trijų ne visai smagių pratimų išties pasijuntu kaip karinių pratybų dalyvė. Ketvirtą kart  leidžiuos prie įlankos, šoku  vandenin ir grįžtu į stovyklavietę  jau  lėkštu  krantu per pušyną.
‒Kur buvai dingus? ‒ nerimauja Nija, žarstydama laužo pelenus.
‒Taigi matai, nusiprausiau  šarvus, ‒ sukinėjuos prieš gęstantį laužiuką ir vakaro saulę, džiovindama ant kūno prilipusius šlapius drabužius.
‒Ar stiklo šukę turi? ‒ prisiminiau.
‒O kaip gi, ‒ Nija nusitvėrus storą stiklą, berods butelio dugną, jau  gaudo žybsinčius saulės spindulius.
‒Nuo brendžiuko, ‒ rodos skaito mano mintis. ‒ Kai paskutį kart su Stasiu gėrėm.
‒Tai gerai, ‒ kol kas viskas pagal planą. ‒ Bet daug ir priešaky, ‒ dėstau gesindama laužą.
Sutvarkę stovyklavietę per pušynėlį nuskubam įlankon.
‒Vienu maišiuku mažiau, ‒ džiaugias Nija. ‒ Ka tik pagelbėtų.
‒Pagelbės, pagelbės, ‒ žadu stumdama ežero vandenin į kranto smėlį  įsirėžusį plaustą.
Vėl minam pedalus, skrosdamos ramų Talšos vandenį. Šį kart į šiaurės vakarus.
‒Žiūrėk kaip vanduo sidabru žiba, ‒grožiuosi. ‒Ežeras nėra toks gilus. Gerai paieškojus, jo dugne galima būt lobių atrast. Dar nuo kryžiuočių laikų. Ne vargšai buvo, didikai visokie aukso sidabro grandinėm apsikarstę, ‒ įsisvajoju.
‒Tai nertum į ežero dugną? ‒ Nijos akys išsprogsta kaip du vandens burbulai.
‒Ne, nenerčiau. Ant vandens galiu, bet po vandeniu manęs netraukia.
‒Tai kaip tuos lobius iš gelmių iškapstyt? ‒ nerimauja Nija. ‒ Ot pagyventume, ‒ užsisvajoja.
‒Toks žydas prieš kelis šimtus metų nugrimzdusį bažnyčios varpą iš Talšos dugno ištraukė.  Be jokios technikos, ‒ prisimenu  seną pasakojimą. ‒ Gal ir dabar žydai ką nors sugalvos.
‒Reik sūnui sakyt, ‒skubinas Nija. ‒ Jis su sava kompiuteriais i palidovine teknika tokiu daliku pridara kad net užseniečius skrend mokint, ‒ nenustygsta.
‒ Lobių, vertybių  gali būt ne tik Talšos dugne, kuri seniau Bitinėliu vadinos, bet ir aplink. Čia senovėje kūrėsi žmonės, tyvuliavo Bitinėlis, Švedė, Vinkšna, Ginkūnai.  Į tą pelkėtą kalvotą žemę  leido daigus būsimasis miestas. Per šimtmečius keitės reljefas, daugiausia žmonės jį ir formavo, nors buvo ir slinktys. Kalvas perkasinėjo, ant pelkių pylė. O kas ten po apačia liko? Gal kaimai,  gyvenvietės, kapai.
Apsidairom. Daugėja vandens dviratininkų. Baidarininkai grįžta bazėn. Raudoni plaustai nesivaržydami kerta trasų juostas. Nuo krantų pajuda  stati irklentininkai.  Kai kur iš praėjusio amžiaus, o gal dar senesnių laikų meldus šnekina bedugnės medinės valtys.
Artėjam prie Vingaudo piliakalnio.  O jau kranto apžėlimasǃ Vos prasiskverbiam vargais negalais atrastu vandens kanalu. Dvimetriniai meldai, ajerai, žaliuojančių vertikalių kardų miškas net šiandien saugo piliakalnio prieigas, ką jau kalbėt apie senovę.
‒Ar gali pagalvot, kokie mūšiai čia virdavo? ‒ strykteliu plauste ir žvelgiu į vakarus.
‒Jėzau, tava net veids usilepsnoje raudona pašvaisteǃ ‒ krūpteli Nija matyt regėdama  besileidžiančios saulės atšvaistus.
‒Ne tik veidas, bet ir akys, ‒teatrališkai mosteliu piliakalnio pusėn. ‒Nepasidavėm. Ir nepasiduosim.
Netrukus mus užpuola nematyto dydžio uodai. Nespėjam mušt kraugerių. Išsitraukiu du buteliukus purškalo nuo vabzdžių  ir abiem rankom purškiu save,  Niją. Siūbuojančiu plaustu vos prisikapstom į krantą.
‒Trauk greičiau megztinįǃ‒ rėkia Nija.
Paslėpusios megztiniuose nuogas rankas tekinom lekiam prie piliakalnio. Devynioliktame amžiuje Vingaudo kalne įkurtos liuteronų kapinės.  Dabar jos nuniokotos, apleistos, nuo antkapių nulupta viskas ką tik įmanoma nulupt. Pagrindinė įkalnė grubiai nušienauta, o pakilus ant kalniuko mums grasina dilgynių miškas. Einu pirma kojom lenkdama dilgynių stiebus, ant šių atsistojus lenkiu sekančius. Už manęs šnopuodama pūkši Nija.
‒Pagaliau, ‒ atsikvepiu priėjus skendinčią žolių raizgalynėj aptrupėjusią  raudonų molio plytų arką į požemį šiauriniame šlaite.
‒Šiais požemiais klajoja stiklinis karstas, ‒ pasakoju Nijai. Palaidota turtinga grafaitė su visom brangenybėm. Daug kas karsto ieškojo, bet kaip išėjo į požemius, taip ir negrįžo. O mums nereikia grafaitės lobių. Mes tik prašom, kad jos dvasia išpildytų mūsų norą.
‒Eikš į požeminį tunelį, ‒ tempiu už rankos Niją.
‒Jėzus Marija, neisiu, ‒ spyriojas ir sukas atgal.
‒Nebijok, tik prie pačio įėjimo, ‒ drąsinu.
‒Nu gerai.
Įlendam į tunelį.  Kojos skęsta lakioj lyg smėlis žemėj.
‒Išsitrauk šukę, mesk tolyn į požemius ir sakyk꞉ Belskis  šuke Vinkšnos slenksčiais link stiklinia graba dangčia.
Nija virpančiom rankom išsitraukia butelio dugno šukę, meta tamsion nežinion ir drebančiu balsu išberia꞉ Belskis  šuke Vinkšnos slenksčiais link stiklinia graba dangčia.
Visiškai sutemsta, požemiu link mūsų atsirita garsas. Šaltas delnas surakina mano kaklą.
̽  ̽  ̽