tyliai atskriejo dūzgiančios lietaus bitės
kruopščiai rinkdamos smėlio ir saulės nektarą
nuo rudenin bėgančių medžių,
jam pakloto gelsvo pievų kilimo –
stiklo sparnais paliesdamos kiekvieną stiebą, lapą,
į veidrodinį avilį skubėjo nusileist.
o aš stovėjau be skausmo bičių sugelta,
apsvaigus nuo gydančio nektaro kvapo
sugrįžti mintimis į vasarą bandžiau –
prisiminti ūžesį,
kurs ką tik dingo stiklo aviliuos,
kitoks jis buvo,
kitokios bitės,
sparnuos nešiojančios vaivorykštės spalvas.
tik tai suprasti negalėjau,
kurios gi gelia daug skaudžiau