Vienoj lėkštelėj kaip garas tai,
ką šiaip jau vadiname liūdesiu be
jokių išlygų, aiškiai ir paprastai,
tokiu laikotarpiu, prieš tai siaube
net nebuvusiu trumpam, o
ir atostogavusiu visai ne tenai,
kur pritrūkstama amo,
mokant smulkmenas atmintinai –
o kitoj lėkštelėj – peizažas, vos
ką tik prieskonį įgijęs
tvenkinių spalvos žalsvos,
kur aptingę lėtėja lelijos
ir pagal apibrėžimą tai
muzika, pasiekianti visus palei
krantą esančius, nors jų nematai,
kol trečioj svarstyklių lėkštelėj
matavimo vienetai kaista,
ypač tas, kuriam nereikia erdvės,
viską vartojant kaip maistą,
kol savimi nusidėvės.
Įspūdis, kad užrašyti žodžiai nespėjo su mintimis, šuoliais lekiančiomis nuo liūdesio prie peizažo iš atminties prie neįskaitomo ir žinomo tik rašančiajam savo būsenos matavimo ribų nesugebėjimo atskleisti. Gal vien dėl to, kad pabaiga atrodytų šauniau?