- Ar tai tikra? - tarė saulė.
- Čia niekada niekas nebūna tikra. - atsiduso žemė.
- Taip kaip žmonės čia gali gyventi ir apsimesti laimingais, jeigu niekas nėra tikra?
Žemė nutilo, giliai atsiduso ir, neilgtrukus, tarė:
- Saule, tu esi aukštai, štai kodėl tu negali pamatyti to, ką man tenka pakęsti kasdien.
- O kas tai? - nustebo saulė.
- Tai baisiau už pasaulio pabaigą, tai žymiai baisiau už meteoritą, skriejantį iš dangaus į mane..
Tai ištarusi žemė akimirką nutilo. Po šių žodžių žemė iš tiesų bandė bent trumpam įsivaizduoti į save parskriejantį meteoritą. Tačiau staiga atsikratė tos minties ir baigė sakyti ką pradėjus:
-Žinai kodėl tai baisiau nei pasaulio pabaiga, nei meteoritas, norintis mane sužaloti? Todėl, kad visi šie dalykai yra tikri, nesuvaidinti. Jie tam ir yra sutverti.
- O kas gali būti baisiau už tai? -pasipiktinusi paklausė saulė.
- Tai žmonių abejingumas, nenuoširdumas, netikra meilė, ištvirkavimas, vagystės, patyčios ir begalė kitų baisių dalykų, kuriuos daro žmonės... Rodos jie nebeturi tikrų vertybių kaip meilė, atsakingumas, draugystė, supratingumas. Vietoj to, čia kasdien vyksta melas, išdavystės, savižudybės. O aš.... aš jaučiuosi kaip šiukšlių konteineris, kuris labai seniai bebuvo iškratytas ir švarus - be šiukšlių. Aš - jau šiukšlynas, lygiai taip pat kaip ir tų žmonių širdys...
Žemė nutilo. Viskas, rodos, aprimo. Žemė nuleido akis ir daugiau nieko nebe ištarė. Saulė buvo su ašaromis nulietais skruostais, ji raudojo, pasikūkčiodama stengėsi ištarti ką nors. Bet jai nepavyko.
Po valandėlės saulė susikaupė ir ištarė:
- O aš, žeme, galvojau atvirkščiai. Aš visada galvodavau, kad žmonės čia yra geri, padeda vienas kitam, vienas kitą myli, rūpinasi, supranta bei užjaučia. Aš tave iš aukštai matau labai gražią - visur vien tik žalią ir mėlyną, visur vien tik šviesa... Todėl maniau, kad ir žmonės moka tave deramai įvertinti, gerbti, mylėti, kaip aš tave. Bet pasirodo, kad jie patys su savimi nesusitvarko. Jie nemoka įvertinti to, ką turi. Jie tiesiog nemoka gyventi taip, kaip iš tiesų reikia. Aš labai tave užjaučiu, žeme..
Tai ištarusi saulė pranyko. Visame pasaulyje pasidarė tamsu ir niūru. Saulė nebe pasirodė visą savaitę. Žemė sunerimo. ŽMONĖS SUNERIMO:,, KURGI MŪSŲ SAULUTĖ? ''.
Po savaitės tamsos bei tylėjimo, pasirodė saulė. Tačiau šį kartą ji buvo kitokesnė nei visada, jos šiluma buvo mažesnė, kaitra silpnesnė, o ir ji pati nebebūdavo danguje tiek ilgai kaip ankščiau. Veidu į žemę ji užsimerkusi sėdėjo ir nuo to laiko taip nieko ir nebe ištarė ji nei žemei, nei mėnuliui.. nei žvaigždėms.