Sunkius žodžius ištarti mums beliko,
Nebuvęs mano atvaizdas išnyks,
Dviejų širdžių draugystė nepavyko
Ir susijungti mudviem – ne lemtis.
Kaip sielvarto pritvinkęs šulinys
Skaudi jos veido grimasa supurto:
Išduoda tėvo piktojo šypsnys
Ne laimę vaiko renkantis, o – turtą.
Net visagalis laikas neįstengs
Kančių pamiršti meilės vienadienės.
Ir mano siela vieniša plevens
Slapčia nukritus prie bežadės pienės.
Taip dūžta viltys, meilė ir aistra.
Ir tėvas spragsi pirštais – tra ta ta.