Naktį
ant akmenio
kalno viršūnėj
beveik nejudėdama
stovi, ištiesusi
dar pilnakraujes rankas į šalis -
gal dviem pusėms nakties,
dviem puselėms rugsėjo,
dviem mūsų tikėjimams… Jau panašėji
į gyvąjį kryžių giedrėjančiu veidu,
tapytojos rankom, keliautojos kojom…
Alsuoji šilta ir pilna krūtine, melzgana,
gelzgana, lyg jauna, lyg jau ne,
skaidrią rudenio naktį ant akmenio.