Belskis šuke Vinkšnas slenksčeis link stikline graba dangtče

Ištrauka.
  ̽  ̽  ̽
  Anktyvą šeštadienio rytą išskubu  turgun. Ore tvyro gaivi vėsa, o  žemė skleidžia nespėjusią pernakt atvėst liepos šilumą. Centrinė turgavietė ‒ miesto ir kaimo susitikimo erdvė. Šiandien tos erdvės išlikę visai mažai. Dar tarpukary statytų prekybinių namukų palei vakarinę tvorą ‒ nė kvapo. Vienas per kitą lipa komerciniai interesai materializuoti dviaukščiais, triaukščiais mūrais, gelžbetoniniais karkasais skardinėm sienom, automobilių aikštele ant stogo. Statiniai ‒ savininkų įtakos ir piniginių skalių rezultatai.
  Prie įėjimo turgavietėn grūstis. Vos ne ant šaligatvio kibirai, vazos su lauko gėlių margumynais. Prekybininkų veidai iki tamsaus rudumo nugairinti saulės. Braunuos per minios šaršalynę lydima balsų꞉
‒ Kam peiliųǃ Aštriausi peiliaiǃ
‒Golgotkes dvi už vienąǃ
‒ Žemuogės, braškėsǃ
Būrelis įtartinai išrodančių vyrų siūlo kontrabandines cigaretes.
‒ Jei reik yr i kaifa, ‒ sušnabžda  pavymui,  kaip neprašyti svečiai lydintys paskutinėn kelionėn.
Nusileidus pagrindiniu taku žemyn, prie dešinėj sustojusių medinių kioskų,  pasitinka mirties pranašai ‒laidotuvių vainikai. Už jų prekystaliai, barškantys surūdijusiais ir blizgaus metalo geležiais, grandinėmis, veržlėmis, kaltais, grąžtais, dviračių  ratais, vežimų ratlankiais…Svajoju pamatyt ir paglostyt arklį kaip vaikystėj. Deja, arkliai diskriminuojami didžiųjų  komersantų ir turgavietėn nebeįleidžiami.  Išsaugojęs turgaus dalyvio teises užgieda raudonpluksnis  gaidys,  išdidžiai kudakuoja dedeklės, cypsi geltonpūkiai viščiukai. Protingom akim į mane pažvelgia triušis. Neištveriu. Turiu paimt, paglostyt.
‒ Labas, ‒ išgirstu pažįstamą balsą.
‒ Labas, Nija, ‒ gražinu ilgaausį šeimininkui ir pasisuku į sveikintoją.
‒ Sūnus atvežė, turiu kiaušinių, sūrių, reik parduot, ‒ barška toji kviesdama prie savo prekystalio.
Aukšta apvalaina Nija klegant, šurmuliojant turgui, vedasi mane po didžiulio pastato konsole.
‒ Va čia mano viečikė, ‒ pagaliau atsidūsta.
‒ Dėkui, kad padabojei, ‒ mesteli per petį kaimynei ilgu basliu siekiančiai nukabint aukštai išdėliotą apatinį trikotažą.
Po prekystaliais karaliauja sočios katės. Pilki, baltai juodi kailiukai blizga. Gyvūnai nebadauja.
‒ Ai viens sūris liko, kiaušiniai kaimynkai. Viskas. Einam atsigert kavikes, reik pašnekėt, ‒ Nija meta rankinėn sūrį ir nusitempia mane kavinėn.
‒Nebeturiu gyvenimo, visai nebeturiu,  ‒ rypuoja ilgu koridorium žingsniuodama moteris.
Nespėjus man paklaust, tęsia꞉
‒  Pati durna. Praradau Stasiuką.
Begeriant kavą paaiškėja skaudi tiesa, kad  vyriškis asistavęs Nijai, vežęs ją su vaikais net į Šventosios namelius, moterį paliko.
‒ Palauk, paskambinsiu burtininkei, ‒ atsimena Nija.
‒ Neatsako, skambinau vienai, kitai. Gal žinai kokią rimtą, kad galėtų pavaražyt?
‒ Lyg tai Dvaro gatvėj mačiau skelbimą, ‒ prisimenu.
‒Ne, ta branginykė ir nieko gero. Buvau pas ją. Šimts eurų kaip į balą. Oi Staseli, Staseli. Jis daba atroda given su Raizgiu kavines savininke i ta boba jo nepaleidž no savys ni per žingsni, ‒ guodžias Nija.
‒ O man nors pamatyt, nors pamatyt Staselį, ‒ verkšlena.
‒Vyrų pilna, bet tokia kaip Stasiuks  jau nesutiksiu, ‒ priduria.
‒Duok man jo telefoną. Numerį. Ką nors sugalvosim, ‒ apsisprendžiu.
‒Alio.  Kas skambin? ‒ išgirstu nervingą vyrišką balsą.
‒Laba diena. Jūs ponas Stasys?
‒Nu jo Stasys. Kas jum dave mana  telefoną?
‒Miestelio seniūnas davė. Man reikia darbininko kapui sutvarkyt.
‒Seniūns negaleja  duot. Nepasakok. Čia Nija, ta bjaurybė, ‒ net rėkia iš mano telefono. Nija krūpteli.
‒Kokia Nija, pons Stasy, jokios Nijos nepažįstu. Man  tikrai darbininko reikia. Seniūnas davė…, ‒ raminu įsisiautėjusį pašnekovą.
‒Blet ka užmirštum mana numeri i  daugiau neskambintum. O  kitaip i tau i tava Nijai bus basta.
‒Pypt, pypt…
‒Nu matai, ta kavinės savininkė mano Stasiuką tiesiog užbūrė. Nebe žmogum pavirto. O koks buvo, švelnutis gerutis kaip Rainius, ‒ aimanuoja Nija.
Staiga man  galvon dingteli  mintis.  Išbandyt ant Stasiuko  keletą burtų. Kad ir nepavyktų, blogiau nebus.
‒Nija, nurimk, ramiai grįžk namo. Užbursim ir mes tą Stasiuką. Neblogiau už raizgiškę. Grįš pas tave tekinas. Matysi.
‒Negal  būt, ‒ kilsteli ašarotas akis į viršų.
‒Gal Nija, gal, ‒ tariu užtikrintu balsu.
‒Ar turi kokį  likusį Stasiuko daiktą? Geriausiai tiktų koks nors drabužis.
Nija suraukia kaktą꞉
‒ Kojinės. Kojinikės tokios praplyšusios voliojos. Dar norėjau išmest.. bet ka Stasiuka.
‒Nu va. Gerai, kad neišmetei.
Palydžiu Niją iki autobuso.
‒Laikykis. Viskas bus gerai. Pasiimk Stasiuko kojines ir  rytoj popiet atvažiuok.
‒Ar išmazgot? Baisiai smirdž.
‒Neskalbk. Jokiu būdu. Burtai praras galią.
‒ Gerai. Reiks atvažiuot. Daba tos kojines mana paskutine  viltis susigrąžint Stasiuką.
̽  ̽  ̽