Rašyk
Eilės (73663)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mama, nupirk man rašalo, ne bet kokio, o juodo. Parkeris su mėlyna kapsule persekiojo nuo mažens, aš tai ne maža. Esu suaugusi moteris, moteris kūrėja. Negyvenu spalvotame vaizdinių pasaulyje ir rašau knygą. Ji bus apie realybę, apie tikrąjį pasaulį, ne tą, kuris transliuojamas sodo reikmenų reklamose.
Juodas rašalas atspindėtų tikrovę: liūdesį, pyktį, karą, badą, seksizmą, rasizmą, nelygybę. Ir rašyčiau aš, besiklausydama Edith Piaf, nes būtent ji apdainavo realybę. Nesuprantu prancūzų kalbos ir viskas atitenka primityviai interpretacijai, tačiau, žimodama, jog vienos dainos pavadinimo vertimas yra „Gyvenimas pro rožinius akinius“, galiu laisvai teigti. Ir teiginys skamba taip: visuomenė sukūrė mums spalvas, kad nematytume tikrovės, nesantaikos, niekad nesibaigiančio pavydo. Iš tiesų pasaulis yra juodai baltas ir man reikia juodo rašalo.
Be Edith Piaf dainos argumento, turiu kino pavyzdį, juk kinas - vienas iš artimiausių žmogaus gyvenimo perteikimo būdų. Žmonės mano, kad kinas senovėje buvo juodai baltas vien dėl to, jog nebuvo spalvotos filmo juostos. Aš sakau priešingai. Juodai baltas kinas yra realiausias iš visų, jo spalvų (juodos ir baltos) spektras atspindi mūsų pasaulį. Visos kitos spalvos, kurias išvis drįstu vadinti spalvomis, tėra eilinis žmogaus išmįslas komerciniams tikslams. Jos yra miražas, nesąmoninga fantazija, ir kitiems reikia tai parodyti. O kas kitas, jei ne aš, tai padarys, mama? Tad man reikia juodo rašalo, ne mėlyno, nes aš mokslo žmogus, kūrėjas, ir skelbsiu žmonėms gerąją naujieną.
2018-04-07 11:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-07 23:48
Damastas
…Galų pagalėj, jei jau viskas šitaip beprasmiška, nejau ir mūsų motinų meilė absurdiška? Ar absurdas ištiest duonos kriaukšlę badaujančiam, argi ne didesnė kvailybė “būti virš visko”, keliauti tarp žmonių jų nematant, žvelgiant kiaurai kasdienius mus supančius rūpesčius, žvelgiant į mus iš juodai baltų nuotraukų niauriai nušvitusiomis kankinio akimis? Žinote, kartais man ima ir pasidingoja, jog mąslus jūsų žvilgsnis, cigaretė smilstanti lūpose ir aukštai užversti atlapai tarsi ginantis nuo pasaulio ir šurmulio, – visa tai tėra paradas visų pirma prieš patį save – dykinėtoją, nepritapėlį, beveiltišką svaičiotoją. Jūs taip ilgai žvelgėte į kalno viršunę, o iš tiesų, man regis, tik nešėte akmenį užantyje. Suprantu, jog neturiu jums ką priešpastatyti. Jūs sugriovėte senąją tvarką, parodėt mums kiekviename žingsnyje tykančias prarajas ir pastatėt viršum jų kažin ką lig šiol neregėtą. Bet jūs atskleidėt tik vieną mažmožį, menką dėlionės detalę, nedidelę šukę neaprėpiamos jokiu protu mozaikos, kuriai vardas - Gyvenimas. Ir tai, kad devėdamas savąją kaukę, atsisakėte tūkstančio kitų būdingų žmogiškai prigimčiai, visiškai nieko nereiškia, gal tik tiek, jog esate keistuolis asketas pasidavęs saviplakai, nelyginant Filipinų katalikai Gavėnioje talžantys rimbais savo kruvinas nugaras. Krikščionys Malaizijoje! Paklausykit, argi ne didis Absuras? O taip, jie turbūt šventesni nei pats Romos Popiežius! Bet prašau atleisti man vulgarią ironiją. Tačiau kaip gi jūs, mielas drauge? Nužudėt arabą – niekuo dėtą žmogų. Paaukojot Merso, tarsi sūnų atidavėt jį viešam nukryžiavimui. Jūs genialiai parašėte tą pačią istoriją, atgaivinote pasaką, kurią mes visi jau žinojome, ir tame jos naujume, deja, neatrandu nieko nauja… Religija lydėjo žmoniją per amžius amžinuosius, ir čia jūs visiškai teisus – tikėjimo troškulys yra neatsiejama mūsų būties dalis, lygiai kaip ir jūsų ridenamas prakeiktas akmuo, jūsų asmeninis Jėzus, kuriam be atvangos uoliai meldžiatės; ir taip, jūs nepasistūmėjote nė per žingsnį, mano mielas drauge, nugalėjęs drakoną, nukirtęs jam galvą, dabar ritinėjate ją suakmenėjusią – tai ir vėl tik trofėjus, naujųjų laikų stabas, skirtumas tik toks, kad anas neįsriegtas žemėje, o tąsomas ant aukšto kalno visuotinai pajuokai, lyg Achilo vežimo velkamas žuvęs Hektoras. Jūs nužudėt drakoną, Alberai, o dabar tegyvuoja drakonas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-07 22:56
Nuar
Asmeninė nuomonė apie spalvas, prieštaraujanti mokslo nustatytoms tiesoms. Išskyrus šį prieštaravimą daugiau nieko tekste nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-07 12:13
papi ros
Juodas rasalas. Juodai rašyti kaip stebuklingai juodą sexą daryti.
Bet ne visai rasalas - tik toks praskiestas juodas. Koncentratas būtų, tai skiestum.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą