Sugrįžtu į pečius glamonėjantį vakarą,
Kur lyg sari jaučiu Tavo rankų šilkus,
O po to suvokiu kaip svaigina detalės,
Besiglaustančios prietemoj mums į žodžius.
Tu suleidi akis į belaukiančią paslaptį,
Nuginlkuoji kuklumo sukurtus karius,
Sugalvodama naują norėjimą stebinti –
Dar labiau tai išrykini skleidžiant garsus.
Aš siunčiu Tau atsakantį judesio reginį,
Šį kart drąsiai praskleidęs drovumo karštus,
Mes nepastebim laiko ir suveriam dabartį,
Į beprotiško grožio - vienodus tikslus.