Atlėki

Valausi akis išilgai gyvenimo
numesto gabalais įrėmintos sąmonės
paskubomis apsigraibau deglo
kuris paniekinamai užgęsta
žemyn ir dar žemiau
rodyklės rodo
kelrodė žvaigždė nušvinta
lyg ir noriu sekti
lyg ir ne
baimė krebžda kažkur viduje
apsivijus kaip pavadėlis
vedžioja pagundų takais trupiniuotais