Nežinau, ar dar teks atminty pakartoti
Nors keliais sakiniais visą buvusį laiką,
Kai subėgdavo upės į dienų laimingų ąsotį,
Kai svaigau aš nuo jų lyg sūpuoklėse užsuptas vaikas.
O dabar tik žvelgiu į juodą, virpantį dangų
Ir jaučiu šalčio skonį, šerkšno blakstienų artumą...
Jei bandyčiau kartot mintyse man taip brangų rugpjūtį,
Jis sudužtų kristalais ir pargriūčiau ant krislų aštrumo.
Dar laikyčiau iškėlusi rankose upių laimingų ąsotį,
Tų akimirkų upių, kurios jau sustingo į ledą...
Bet ateis dar pavasariai paukščių pilni – dar kartosis,
Ir kalbėsi dar tu – šios nakties ženklai šitokią dovaną žada.