Rožė

Ištrauka. 20
⃰  ⃰  ⃰   
  Grįžtančią dvaro alėja Elžbietą lenkia pėsti ir važiuoti vokiečių kariškiai.
− Frau Elisabeth, Elisabeth, − santūriai linkteli galva rūmuose apsistojantys vokiečiai.
  Artėdama prie tarnų namų, moteris pastebi klombų apsupty  besibūriuojančius uniformom ir civiliškai apsitaisiusius vyrus. Nuošaliau klega spalvingom šilko suknelėm pasirėdžiusios skrybėlėtos damos. Išoriškas susirinkusių nerūpestingumas, dailūs judesiai ir manieros išduoda atvykėlių luomą.
  Pravėrus savo kambarėlio duris, Elžbieta meta ryšulius ant grindų,  paneria rankas į vandens dubenį ir pila pila šaltinio gaivą rieškučiom ant įkaitusių skruostų. Besitaškydama vos išgirsta beldimą. Skubiai nusišluosčius  nuskuba prie durų.
−Jūs, her  Zygfrid, −  nustemba tarnų name pamačius patį dvaro šeimininką grafą Ernestą fon Zygfidą.
−Mums reikia pasikalbėt, Elsabeth, – kviečia iš kambario moterį šeimininkas rodydamas ranka į kolidorių.
−Kas čia galėtų būt? Ar sumislyjo išvaryt mane lauk su visais mazgiukais, − gumulas užstringa Elžbietos gerklėj, o širdį pagauna badyt mažikėm adačikėm.
  Grafas ryžtingai žingsniuoja priešaky moters. Ji skubinas paskui, nerimastingai sekdama ritmingą išblizgitų aulinių kaukšėjimą. Pirštinėta  ranka fon Zygfidas atkelia metalinę sklendę, atrakina spyną, pastumia duris. Pro didžiosios tarnų menės langus  plieskiantys spindulių pluoštai šokteli kolidoriun, Elžbieta prisimerkia.
−Užeikite vidun, − kviečia fon Zygfidas, apvesdamas  ore lanką aplink stalus, nuklotus aksomo ir šilko audiniais. Krašte jų guli odinis portfelis, apskleistas pageltusiais  popieriais su įvairių herbų piešiniais.
  Elžbieta prieina. Susidomėjusi apžiūrinėja piešinius.
−Elisabeth, −  mačiau tamstos siuvinius ir siuvinėjimus. Tai aukščiausios kokybės menas, nenusileidžia Nyderlandų, prancūzų rankdarbiams. Mes nusprendėme, kad jūs galėtumėt pasiūt vėliavas ir išsiuvinėt kilmingų giminių herbus. Pabandykit, nesijaudinkit, neskubėkit. Šitą menę, reikalingus įrankius ir medžiagas duodam tamstos dispozicijon. Mokėsim už darbą. Latvijon, Kuršan grįžta nuo trylikto amžiaus šiose žemėse gyvenusių kilmingų riterių palikuonys, pats hercogas. Juos reikia sutikti su derama pagarba, − kaip iš tolimo vaikystės sapno ataidi Elžbietai vokiečio pasakojamas užmanymas.
−Ar galiu atsisėst, her  Zygfrid, −  Elžbietos žvilgsnis užkliudo krėslą, ir  jai kyla nenumaldomas noras pailsint išvargusias kojas.
−Ja ja Elisabeth, −vokietis pastumia moters nužiūrėtą krėslą, o pats atsineša kitą.
Nė nelaukęs Elžbietos atsakymo, grafas  kilnoja prieš jos akis pageltusius popierius, kuriuose  visur nupaišyti skydai,  o aplink juos kiek mažesnių piešinių grupikės, meškos, nežinomi gyvūnai, žvėrys, ietys, špagos, pilių  bokštai,  apipinti laurų šakelėm, medžių lapais.
−Singer, − pakilęs nuo krėslo vokietis prieina prie metalinėm ornamentuotom kojelėm įsiręžusio siuvimo mašinos staliuko.
−Siūlai, − atidaro didelį  rudos ceros čemodaną, − įrankiai, −kitą dar didesnį ir priduria:
−Viskas geriausios kokybės.
−Ach, − Elžbieta atsidūsta, kresteli galvą, adačikės iš širdies nubėga kūnu lig kojų, lig pačių pirštų galiukų ir rods susminga į grindis.
−Gražu, indomu, −šypteli moteris, − bet ar valiosiu. Rytą važiuoju Rygon ant vakaro grįšiu.
− Elisabeth, eik tamsta ilsėtis,  leidimą turi, važiuok. Kai grįši, raktas bus rūme pas mano adjutantą.
⃰  ⃰  ⃰
Kur tu teci,
kur tu teci,
gailīti mans?
kur tu teci,
kur tu teci,
gailīti mans? – niūniuoja grįžus kamaraitėn Elžbieta raišiodama žoleles. Mintyse padėkavoja Dievui už netikėtą naują darbą,  bauginantį ir labai viliojantį darbą.
−Annete, Annete, − sudejuoja prisiminus dukrą,  akys paplūsta ašarom.
Elžbieta atsidūsta, susitvardo.
−Kaži kur daba kriaučius Juozas? –šauna galvon netikėta mintis.
Valandžiukę nusnaudus, Elžbieta susikrauna mazgelius ir kiek linktelėjus nuo maišo naštos dvaro alėja pasuka Meitenes gelžkelio stotin.
No rītiņa agrumā,
no rītiņa agru... −  niūniuoja eidama moteris, tik staiga paskutinis žodis užstringa burnoj. Priešaky aršiai loja vilkšuniai,  prilaikomi  kareivių, lydinčių skarmaluotų lėtai judančių žmonių grupę. Pasivijus koloną, Elžbieta pamato moteris, vyrus, vaikus, visiem ant nugarų ir priešakių prisiūtos geltonos šešiakampės žvaigždės.
−Vargšai žydeliai, − tylom ištaria pati sau. Kokių trijų metų vaikiukai išdykėliškai rodo pirštais į ant jų rūbų užsiūtas, per visą krūtinę ar nugarą geltono audeklo žvaigždes, tėvai glaudžia prie savęs judrius mažiulėlius, slėpdami vaikų plaukuose neviltim gęstančias akis.
−Schneller, schneller, − rėkauja kareiviai, pratrūksta šunys, pravirksta išsigandę vaikai…
Elžbietai patinka nauja tvarka. Praėjus frontui karo kaip ir nesijaučia. Vokiečiai jai artimi, išsilavinę, draugingi.
−Bet ką su žydais išdarinėja, − nepaliauja piktintis moteris suprasdama, kad ji tam reikale bejėgė.
−Nu nepatika žydeliai, galėja garlaiviais Madagaskaran išplukdint, ar Palestinon, gi  žadėjo, bet tokia žiauruma nei vilks netur, − piktinas Elžbieta ir verkdama skuba link gelžkelio stoties.
⃰  ⃰  ⃰
Perone vokiečių kareiviai atidžiai nužiūri žmones, tikrina dokumentus. Ant gelžkelio stoties užrašas Meiten  abipus jo raudonos vėliavos su juodom svastikom. Daugiausia girdis garsi vokiška kalba, o latvių tylesnė, lyg prislopinta.
−Veik Germanija, − pasidyvija Elžbieta.
Gelžkelininkas trukteli varpą, pūškuodamas dūmais artėja juodas garvežys.
−Ir tas su  raudona vėliava ir svastika, −ane per daug, − mintyse suabejoja  Elžbieta.
Vagone dauguma latviai, keletas lietuvių, girdžes dundurniekų šnekta. Elžbieta atsiremia į vaistažolių maišą ir dundant traukinio ratams pamažu užsnūsta.
−Mitauǃ Mitauǃ  − skambčiodamas  varpeliu tarp  vagono medinių krėslų braunas ūsuočius geležinkelininko uniforma.
Tiltas per Lielupę, Rastreli rūmai, Mintaujos gelžkelio stoties prašmatnus dviaukštis fasadas nukabinėtas vokiškom vėliavom. Į vagoną lipa miestiškai apsitaisę latviai, civiliai vokiečiai.
−Tai ne Meitene, − kritiškai nužiūri savo kaimišką drobinį  apdarą Elžbieta.
Perone sutilindžiuoja pusmetrinis varpas ir traukinys pajuda link Latvijos sostinės.
−Rods ka ne karas, − žvelgdama pro vagono langą  rudenėjančiais laukais  grožis Elžbieta.
Prie pervažų keliukų traukiniui pagarbą atiduoda geležinkelininkai, pamojuoja laukuos triūsiančios baltaskarės moterys, nutrūktgalviai sodžių vaikėzai.
−Rygaǃ Rygaǃ− vis lėčiau dunksi traukinio ratai, garsiai iš visų jėgų vagone varpelį tilindžiuoja geležinkelininkas. Keleiviai bruzda, ima už savo nešulių, čemodanų ir palengva juda, spraudžias link išėjimo.
⃰  ⃰  ⃰
Geležinkelininkas išlanksto laiptelius. Elžbieta atsargiai nusileidžia, užsimeta ant peties maišą, už nugaros palikdama pievų, laukų kvapus ir giliai įkvepia smala, dūmų persisunkusio Rygos gelžkelio stoties šurmulio.
⃰  ⃰  ⃰