Senio poza, bet ne proza

Dūmas iš biudžeto lieso. Vos apšviestas kambarys. Groja muzika nuo streso. Vėjas klibina duris. Vėlek ne į tai rėmiausi, kas paguos ir nuramins. Kaip iš tuščio tuščią gausi, taip nei vėjui, nei durims. Kaip ir gyvas, kaip ir sveikas - tokio varna nesules. Tik savaip dėlioja laikas nuotaikų kaladėles. Vis greitėjančios rodyklės. Akys, raukšlės, sąnariai... Telefoninis kroviklis dar įjungtas apdairiai. Taip, lyg laidas garantuotų mano ryšį su kitais. Tolsta raganos ant šluotų, užsidangsto pastatais. Niūrios mintys atakuoja, nuolat gręžias praeitin. Įpročiai žalingi koją kiša, stumdami žemyn. Rytas bruka man tabletę optimizmo ir vilties. Kur jie buvo pasimetę mėly gniuždančios nakties? Kur jaunystės vakarėliai, kur pašėlę pinigai, kūdikėlis prakartėlei drožtas mažas neilgai? Išsipustę trys karaliai, avinėlis, Marija... Viskas. Keičiasi kurpaliai. Laužas gęsta. Žarija įkvėpimo vos matyti. Gal ir aš kartu su ja. Metas akmenis barstyti, metas rinkti juos, deja. Metas gerti svaigų vyną. Metas vandeniu malšint savo troškulį. Skandina, ko nenoriu prisimint. Taip ir liksiu (kur man dėtis)? Kad tik irklo nepaleist. Plaustas neš mane vienvietis rėvomis ir sūkuriais. Keičiam būvį į vienvietį. Kartais reikia tiek nedaug: arbata ir cigaretė, jeigu nuotaika - nors kauk. Čia buvau trumpam užėjęs. Siela - viskas, ką turiu.,, Dzin\'\' man durys,,, dzin\'\' man vėjas, apšvietimas kambarių. Nugyventi vieną dieną (pageidautina blaivai). Laikas - triušiui dobiliena, jeigu mintį pagavai.