Tamsu ir šalta buvo neseniai,
Kai slankiojau po juodą tušą vienas,
Kur traiškiau delnus į beores sienas,
Ir neužklysdavo jokie jausmai.
Ilgai čia karaliavo tuštuma,
Niekšybė, melas, neviltis ir baimė...
Ir kaip lengvai čia sužydėjo laimė,
Išgirdus tavo dainoje save.
Ji prasidėjo nedrąsiu balsu –
Su pauzėm, skausmo ašarom ir gėda...
O šiuo metu jau unisonu gieda
Atodūsiai apsvaigusių širdžių.
Jaučiu, kaip meilė švelniai apglėbia mane
Ir gimsta naujas grožis tavo viduje.