ar

jei
viską
ką jaučiu
paleisčiau
iš viršugalvio
išsikaltų stulpas
su žaibuojančiais
sapnais jie plėšytų
debesų foną jungtųsi
tarpusavyje pakeisdami
spalvas arba formas figūrų
tarsi žmonių šachmatų lauke
kurie žaidžia tyla o iš jos gimsta
tik nujaučiamos materialios frazės
kaip kilpos jausmams balsui sąmonei
į degantį ratą spiralėm skriejančių kūnų
susiliejančių vienodais prokalbių dažniais
tai būtų tobulos šešiamatės stygos erdvė
savitvardos minčių ir chaoso kamertonas
ir
jei
viską paleidusi vėl norėčiau tai susirinkti
įsvaizduočiau veidrodinį futbolo kamuolį
kiekvienoje salelėje kalba mikropasauliai
skirtingas kvėpavimas skiriasi atspindžiu
bet
tai
tik tikslios kopijos to kas buvo pradžioje
kai chronometras dar nepradėjo tiksėti
žaižaruojantis medis nekirto debesyno
bokštas valdovė ir partija neprasidėjo
jokių sapnų nebuvo o žemės gyviai
poromis auginosi kaklo išaugas
jos susiliejusios veidu pavirto
išminčiaus  arba  bepročio
mesijaus  taip  laukiamo
kad  išpažinti galėtume
kreivus dorybių  mitus
tvirtas emocijų kilpas
besieliai užtat gajūs   
debesų stulpuose
suplėšyti sapnų
sumedėjusių
viršugalvių
nežinome
susirinkti
visa tai
ar jau
ne