Toj sapno pakrantėj stovėsim
ir grimsim kasnakt vis gilyn...
Susmegsim į smėlį,
suakmenėsim
fosilijom. Man atsakyk
ar nori? Ne tūkstantį,
Gal net milijonus –
dūlėti tiek metų krante?
Reljefas pakis
į konjonus
o mes – tik aukštai akmeny,
tik įspaudais
liksim.
Ar nori? Kodėl tu tyli?
Ilgai nesvarstyki, nes laikas
greit trupa ir byra,
ne tiksi...
Dar šianakt sapnuoki
žydėjimą
viso pasaulio pavasarių!
Ir tą, kai suprasti
pradėjome,
kad praskrenda žiežirbom
vasaros...
Forma tai nors ir sukarpyta, bet kone tobula. Turinys tai gal ir pritemptas prie formos (dėl to, spėju, ir kanjonai atsirado). Spėju, kad greit pasirašė.
Su pabaiga kažkaip sunkiai, klampiai, galima įklimpti, keisk kažką, kad lengviau nuskambėtų. Ir nerašyk datų, juk svetainė užfiksuoja, kada publikuotas, mane visada nubloškia nuo kūrinio esmės į konkrečią datą ir pradedu painiotis realiuose įvykiuose, kurie fiksuojami žiniasklaidoje, ir kūrinio siužete, niekaip nesuprantu, kuo jie tarpusavyje susiję, tarkim pas tave eksponuojami kanjonai, tada mano sąmonė ištraukia bastį arba karbauskį, galvoju, ką jie ten veikė kanjonuose, gal čia jie laukė pavasario arba naujų rinkimų, bet kodėl kanjonuose, ne kažkur žemės ūkyje? Žodžiu, supainiojai mane.
Bet visumoj gerai.