Pasivaikščiojimas.

Vis perbrendu per sraunią upę,
Ar pasipainiotų, išsikišęs akmuo,
Nesvarbu, prakirsi srauniai savo lūpą,
Bet ar verta susirūpinti tuo?
Kai visi amžinai skuba,
Ar telieki vienas laukuose piemuo?

Ganai nebūtas sidabrines avis,
Vienas telieki, kai kas nors paieško,
Tu pats tik žinai savo šaknis,
kol kitiem matant, saulė jau išblėso,
Įgels tuoj tau besiranganti angis,
Ir primins namo eit, kol židinys dar neatvėso.