trumpas eskizas apie juos

1

žmogus buvo keistos būsenos savo mimikomis gundė ir baugino tuos kuriuos vertino labiausiai kartais pagalvodavau jog jis išprotėjęs jog tikrai turi kažkokį man nesuvirškinamą instinktą tapti kažkuo kitu. jis atrodė toks kaip ir visi tik gal buvo prisižiūrėjęs per daug filmų ir prisiskaitęs tiek knygų kad nuo jų „pavažiavo“. kartais per miegus kažką burbėdavo. jis gyveno name pilname tuščių kambarių kurie niekada nebuvo pilni jo. iš ties jie buvo alkani norėjo jį praryti. norėjo išspjauti po to kas lieka suvirškinus - miniatiūras to kuo turėjo tapti. miegodavo ramiai. o šypsodavosi visada plačia šypsena buvo keista tik tai jog po akimirkos šypsenos jo veidas tapdavo šaltas ir be jokios emocijos. lyg tą akimirką taptų nebeegzistuojančiu. vaikštinėdavo tarp gyvų ir mirusių niekada apie nieką negalvodamas it koks budizmą praktikuojantis vienuolis. jaunumėje visada stigo dėmesio. dabar net menkiausias kryptelėjimas į jo pusę priminė kaulo lūžius. nors niekada nevartojo. tačiau nuolatos jautėsi apdujęs. naktinis darbas ir miegojimas dieną. saulės stygius jo odą padarė perregimą matėsi visos arterijos ir kiti kraujotakos dariniai. ji verkdavo kai jis išsižiodavo. nes kasvakarą prieš eidamas miegoti turėjo po istoriją. visai ne dėl to kad įvarytų baimę. visai ne dėl to kad norėtų jog jo bijotų.
.... kartą senai senai kai dar nebuvo nei tavęs ar manęs (sakė ramiai ir tolygiai) atplaukė iš tolimų salų žmonės kurie kalbėjo kitiems priklausančia kalba. kalba kurios nežinojo nei vienas kitas ten gyvenęs žmogus. jie visi buvo mažesnio nei vidutinis ūgio. kas dieną meldėsi prieš save pasidėję berankę bekoję beakę statulėlę tik su labai didelėmis ausimis. ir murmėdavo visai kaip aš murmu kai mes mylimės. smėlyje ant kurio mėtėsi jų laivelio kevalas vieną dieną nupiešė žemėlapį. niekas nežinojo kur tai galėtų būti tačiau pagal keles detales bei kontūrus atsekė jog tai pietų Amerika o tolumoje yra salos. jie baksnojo pagaliuku į žemę ir trypčiojo keldami dulkes. pagal atstumą pasirodė jog sala buvo nutolusi per kelis tūkstančius kilometrų ir buvo tik taškas gėlo vandens jūros platybėje tik oazė jų ilgesingiems žvilgsniams. taip pat jie rangė smėlyje zigzagus ir rodė kaip kažkas kažkur juda toldamas ir artėdamas nuo to taško. it kosmose išsibarstę judantys kūnai skriejantys aplink savo orbitas. jie kinkavo galvomis it guminiai saldaniai lyg neturėdami kaulų. nors kiekvienas jų veido bruožas sakė priešingai. kaip gali papasakoti istoriją jei nemoki nei vieno žodžio? jie buvo kažkuo nesuvokiami it ateitum į olą pilną akmens amžiaus piešinių ir bandytum suprasti ką tada tuo kažkas norėjo kažką pasakyti. ir ar tai kažkam buvo skirta ar tai tik dienoraštis ar tai tik sapaliojimas. po papasakotos istorijos vienas žmogus iš tų kitų žmonių kurie net nesistengė kažko suprasti pakėlė akmenį. didelį tačiau atrodė taip lengvai it laikytų kokį dedebesį. niekas net iš supranatančių kalbą nesuvokė kodėl tai vyksta. norėjo tik užgesinti tuos piešiniusl. nes naujos istorijos visada nustelbia senas. nes senos legendos užgesina dabartį. nes dabartis tampa neopakeliamai nuobodi. vienas iš tų žmonių kurie atvyko parkrito ant žemės ir pradėjo save traškinti kol lūžo šimtai kaulų ir galėjo pajudėti lyg iš siaubo filmų pamėklės. jis rangėsi ir judėjo ir judėjo ir rangėsi ir... žmonės klupdami traukėsi atatupsti siaubo iškreiptais avigalviškais veidais nesuprasdami o gal truputį ir nujausdami kas vyksta. kada žmogus tampa nežmogumi? jei turi nepaaiškinamų galių ar išskirtinė galia suteikia žmogui teisę ja kraupinti kitus? čia kaip žmogus sergantis dauno sindromu egzistuoja ir vien savo kitoniškumu kitus baugina ir verčia kaip koks duobkasys atsitraukti visus judančius link savo nežinojimo baimių bei kvaitulio kapinynų. taigi jis judėjo. jie traukėsi. vėliau sukosi ir bėgo nieko nelaukdami jog neduok dieve TAI prie jų prisilies. juk žinojo istoriją apie Drakulą. juk žinojo apie likanus ar kitus. tas vulgariai užsimaskavęs gasdintojas turėjo nepaaiškinamą dovaną. ginantis galėjo sutraiškyti savo kaulus ir vėl juos atstatyti į vietą save pagydydamas. niekas nepasakys ar geriau būti panašiam į medūzą ar į varlę. niekada daugiau niekas neatėjo iki visos kiekvieno jų pasaulių pabaigos dar kartą kalbėti su tais kurių pradėjo bijoti labiau nei šerkšnas ant lango bijo piršto plagijuojančio raštus kuriuos jis vėliau pats sukurs.

2

niekada nežinai kol kada nors atsiras koks kvailas drąsuolis ir įstengs paliesti tai kas nepaliesta arba bandyta paliesti. po daugybės metų kai metai nebeteko prasmės ir visas pasaulis pasikeitė taip jog negalėjai ir atpažinti tie keisti sakykime žmonės nė kiek nepasikeitė. na truputį pasikeitė. jie vis gyveno ant to paties kranto į kurį išlipo degdami tik dar didene aistra kada nors grįžti. galėjai įskaityti tai jų akyse net būdamas aklas. net būdamas truputį pamišęs. vienas toks pamišėlis buvau aš. atėjau ir nubraižiau mano senelio perpieštą žemėlapį kuris tada tuo metu buvo įs9maišęs minioje. jie visi krizeno. tada nutildavo. ir vėl krizendavo. man atrodė jie tokie atitrūkę nuo realybės. tokie savotiški. gyvenau su jais tikėdamasis išmokti jų murmesius ir jų kalbą pavadinti sava. tačiau sunkiai sekėsi. vieną dieną jie pasistatė laivą ir išplaukė į ten iš kur buvo atplaukę. žinau tai (nors užsiknisau pasakoti) nes plaukiau su jais kartu į pažadėtąją žemę. į visų žemių pradžią. visa tai ką pasakoju yra tikra tiesa ir visa tai ką rašau yra tik pasąmonės srautas iš visų patirtų nuotykių kurių jums nenorėsiu pasakoti. tačiau niekada nebuvau sakęs jog nepasakosiu NIEKADA.