Rašyk
Eilės (70339)
Fantastika (2138)
Esė (1677)
Proza (10184)
Vaikams (2406)
Slam (55)
English (1073)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 50 (8)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Vaivorykštė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Laukdama sutartinio ženklo, Saulė  jau senokai slampinėjo palei bekraštę titano sieną – niekas nežinojo, kur ji prasideda ir kur baigiasi, o jos viršutinė dalis skendėjo debesyse. Trys trumpi, du ilgi, trys trumpi. Karts nuo karto jai lyg ir pasidingodavo vienas ar du trumpi, bet įsiklausiusi suprasdavo, kad tai viso labo tik vėjas, siaučiantis kitapus sienos. Saulės pusėje visuomet buvo saulėta.

Dar nei vieną, anei  vieną sekmadienį jis nėra neatėjęs. Būdavo, kad vėluodavo ji, bet niekados jis. Vielos gabaliuku tikrino slaptąjį tunelį į vienas kito pasaulius  – nieko.

Pirmą kartą aptikusi skylutes šiaip jau aklinoje sienoje, tokias mažas ir vienodas, iš pažiūros giliais, lyg išgraužtas kirvarpų,  ji be galo nustebo.  Tos skylutės buvo išsidėsčiusios tik viename gan taisyklingame apskritime, didumo sulig gelbėjimo ratu, lyg jau kartą kažkas būtų mėginęs tą sieną pramušti, tačiau po to ji buvo vėl užlopyta, bet toje vietoje akmuo jau nebebuvo panašus į titaną, greičiau jau į paprastą klintį. O dar labiau nustebo, kai stuktelėjus akmenuku, keletas skylučių susiliejo į vieną daugmaž mažojo nago didumo cilindrą, kuris taisyklingu pjūviu perėjo išilgai sieną.  Kad ir kiek vėliau stukseno sieną visais po ranka pasitaikiusiais daiktais, kitose vietose panašios angos neatsirado. Ir pati nežino kodėl, bet nutarė apie savo atradimą niekam nepasakoti, tik ateidavo ten kasdien ir lyg pro žiūronus stebėjo aną pasaulį. Kartais matydavo kitapus sienos berniuką, vediną mažu juodu šuneliu, bet jie vaikštinėjo pernelyg toli.

Kai vos pusšeštų drauge su tėvais atsikraustė į šį  pasaulio užkaborį, net sapnuoti nesapnavo, kokių įdomybių žada gyvenimas prie pat dviejų pasaulių ribos. Ribos, kuri skiria fantaziją nuo tikrovės, sapnus nuo bemiegių naktų, svajones nuo realybės. Ribos, kuri skyrė ją, Saulę, nuo vaikystės draugo Lietaus.

***
Titas Lietus, nors vaikas labiau mėgdavo prisistatyti tiesiog Lietumi,  juolab nei svajojo, nei sapnavo apie tokią draugę, nes nei sapnuoti, nei svajoti jis ir jo pasaulio žmonės apskritai nevaliojo. Tai buvo atimta iš jų taip seniai, kad jau nebeliko gyvų žmonių, galinčių paaiškinti, kas gi apskritai yra toji fantazija. Berniukas būtų taip ir augęs – neišsiskiriantis ir veik patenkintas savimi ir jį supančiu pasauliu, kol jo tikrovės suvokimo nesudrebino maža mergaitė, kuri, jam vedžiojant nenuoramą Žaibą pačiame paribyje,  pridėjusi lūpas prie akmenų sienos, iš visų jėgų  šūktelėjo:

–Ei!!! Ar čia yra kas nooors!!!

–Yra. Aš esu. – Nedrąsiai ir nepakankamai garsiai atsiliepė septynmetis.

–Kąąą? – rodos, mergaitė visgi jį išgirdo.

– Yra!!! Lietus čia yra!

–Ooo! Aš – Saulė, – nusijuokė mergaitė.

–Ką tu čia veiki, Saule, – šūktelėjo jai atgal Lietus, prikišęs akį prie angos, iš kurios sklido balsas, tačiau pamatęs kitapus lygiai tokią pat smalsią akį, net atšoko iš netikėtumo.

–Gyvenu aš čia, o tu?

–Vedžioju Žaibą, savo šuniuką– atsakė berniukas,  dar kartą pridėjo akį prie angos, bet kitapus akies jau nebebuvo. –  Žaibas mėgsta lakstyt per balas. O man lietus nepatinka, labiau mėgstu žaisti slėpynių rūke.

–Rūkas ir lietus....? Turėtų būti šlapia ir nyku.  O pas mus visą laiką šviečia saulė!  Jei nešviečia saulė, tada šviečia mėnulis.

–Mat kaip? Tai pas jus niekas neauga?

–Truputį auga, žemė juk naktį sudrėksta nuo rasos! O dieną  laistome, bet vandens vis mažėja, todėl mes jį taupom. O kaip jūs patys augat be saulės, mama sako, kad vaikams augti ji reikalinga kaip oras?

Taip besiginčijant, kas pasaulyje svarbiau: saulė ar lietus,  prasidėjo jų nepertraukiama draugystė. Ir visgi ją tebeskyrė prakeiktoji akmeninė tvora.
Ak, kiek kartų per tuos paskutinius metus jiedu troško ją į šipulius ar bent jau išmušti joje angą, per per kurią galėtų vienas pas kitą išlįsti. Tačiau teko tenkintis žiūrėjimu viens kitam į akis, tiksliau, į akį. Kartais jie stebėdavo vienas kitą nueinančius ir ateinančius, bet norint susikalbėti, reikėjo stovėt visai šalia angos.

O šnekučiuotis vaikams niekuomet neprailgdavo, nesvarbu, kad Lietus peršlapdavo kiaurai, o mergaitės oda tapo ruda ir šlakuota nuo saulės. Neišspręstų klausimų buvo tiek daug, kad kartais jie net užsirašydavo kilusias mintis, kad neužmirštų paklausti susitikę. O susimatydavo jie tik sekmadieniais, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. Kartais slaptuoju kanalu jie pasikeisdavo laiškais –  ant vielos suvyniotais ritinėliais popierius – tik tokie laiškai pralįsdavo pro ilgą ir siaurą  angą.  Ant tos vielos Lietus suvyniodavo savo mintis ir įžvalgas, o Saulė – iliustruotas eiles. Ilgainiui pastebėjusi, kokį įspūdį Lietui daro jos piešiniai, Saulė siųsdavo jam tik pastaruosius, ir būtinai ką nors ne iš realaus pasaulio, o savo turtingos vaizduotės sukurtus.

Štai ir šį kartą Saulė spirgėte spirgėjo nekantraudama įteikti jam savo naujausią meno kūrinį - fantastinius paukščius milžiniškos vaivorykštės fone ir pasveikinti Lietų jų vienuoliktų draugystės metinių proga. Kažin, kokią staigmeną jai bus paruošęs draugas?

Tačiau Lietus vis nesirodė. Dar kiek patrypčiojusi Saulė jau sukosi eiti, bet staiga jos ausis pasiekė toks gerai pažįstamas tuksėjimas, kad širdelė vos neišvirto lauk.

–Jau maniau, kad nebeateisi! Sapnavau, kad susipykome...

–Nesuprantu, kam sapnuoji visokias paikystes, jei pati sakai, kad sapne gali regėt, ką tik nori? – visai rimtai paklausė Lietus ir staiga susizgribo, – Atleisk, vaivorykštinių susirinkimas užsitęsė.

–Vėl? Jūs  tik kalbatės, o kas iš to?!

–Kitą sekmadienį. Sukviesk visus, kas mums prijaučia. Bandysime išsiveržti iš Rūko, Nemigos, Liūdesio. Vis daugiau ir daugiau žmonių, ypač jaunimo, nori Svajonių, trokšta Fantazijos, ramaus Miego ir Sapnų.
Žmonės visame mūsų pasaulyje perpiešinėja tavo piešinius. Tavo svajones, fantazijas... Aš įkūriau tavo fanų klubą, Saule!

–Ak, mano drauge.... Tai juk taip miela! Kodėl tik dabar man tai pasakoji?

–Nenorėjau suteikt vilčių, kol nebuvau tikras, kad tai suveiks. Bet tai veikia! Kitą sekmadienį lygiai vidurdienį. Mes sprogdinsim sienas. Reiks gydytojų, greitosios, gaisrinės.

–Bus... – sušnabždėjo Saule ir tuoj pats susizgribo – Bus!!!

***
Sutartą sekmadienį Saulės pusėje susirinko minia savanorių, daugiausiai jaunimo. Kai kurie rankose laikė plakatus su užrašais “Sveiki atvykę! ”, dauguma mojo vaivorykštės spalvų šalikais ar bent jau buvo apsivynioję jais kaklus.  Buvo matyt ir keletas reanimobillių,  žmonių baltais chalatas, bet daugiausiai tai buvo paprasti žmonės, atėję palaikyti Lietaus žmonių judėjimo “Grąžinkite mums Vaivorykštę”.

Valanda iki vidurdienio nebuvo girdėti nei garso, anei mažiausiai krebždėjimo kitapus sienos. Minutės slinko lyg dienos. Saulė jau buvo pasiekusi zenitą, ir mūsų Saulės kakta pamažu ėmė rasoti.  Ne tiek iš karščio, kiek iš jaudulio. Šimtai akių susmigo į ją, stovinčią savo kieme ant pakylos ir gestais raminančią jau beįsisiautėjančią minią.
–Jie bus čia, – kartojo ji jau nebežinia kurį sykį, labiau sau, nei susirinkusiems. –Jau tuoj jie bus čia!

Lygiai vidurdienį kitapus sienos pasigirdo vis artėjantis šniokštimas. Nušokusi nuo pakylos, Saulė jau ketino pulti titano sienos link, tačiau prisiminusi draugo perspėjimą šiukštu prie jos nesiartinti, liko stovėti ant žemės, saugiu atstumu nuo akmeninės tvoros.

Tuo pat metu pasigirdo kurtinamas sprogimas ir tartum Saulės svajonėse,  radosi rutulio formos skylė. Tačiau ji nebuvo gelbėjimo rato dydžio, o viso labo sulig žmogaus kumščiu.  Kelių metrų atstumu radosi tokios pat skylės, tada į tarpą tarp skylių dar po vieną kitą, kol galiausiai jos susiliejo ir siena ėmė irti. Griuvo ji lėtai, lyg griūtų tūkstančiai milžiniškų piramidžių, tačiau pradėjusi smigti nuo apačios, tiek ji ir tesukrito, o tai, kas buvo aukščiau, trupėjo vis mažesniais ir mažesniais gabaliukais, kol virto į dulkes. Tačiau kokios tai buvo dulkės! Jos žaižaravo visom vaivorykštės spalvom, jungėsi į įvairiausias formas, figūras, net ištisus paveikslus, o žmonės kitoje pusėje spiegte spiegė iš susižavėjimo.

– Vaje, aš matau savo svajonę, žiūrėkit, tai ji!

–Tai mano fantazija: smėlio pilis saulėtam paplūdimy, ar jūs tai matot?!

Ir visi vienas per kitą šokinėjo viršun ir bandė bent pirštų galiukais paliest tuos stebuklingųjų dalelių piešinius, kaip kad maži vaikai bando sprogdinti muilo burbulus. Bet piešiniai, vaizdai, paveikslai niekur nesiruošė bėgti, jie lindo žmonėms į galvas tiesiog per pakaušį, toje vietoje susiaurėdami iki vilnos siūlo plonumo, lyg šimtai džinių bandytų sulįst į vieną ir tą patį butelį – taip atrodė žmogus, kai į jį lindo svajonės, fantazijos ir sapnai.

Ir akmeniniai jų veidai nušvisdavo, šaltos akys pradėdavo žėrėt, o veidą nušviesdavo šiltos ir plačios lyg mėnulių šypsenos. 
Tame visame chaose tik du žmonės nespiegė, neaikčiojo, nieko negaudė ir niekuo nesistebėjo. Tai Saulė ir Lietus, kurie, pagaliau stebėdami kits kitą abiem akimis,  nebyliai tyrinėjo vienas kito kūnus, o šypsojo tik jų akys.

Vienu metu jie pažvelgė viršun ir toje vietoje, kur anksčiau buvo siena, išvydo milžinišką vaivorykštę.
Tą vaivorykštę stebėjo ne tik žmonės, bet  ir nematomi sapnų sargybiniai, rūku pasklidę virš niūriojo miesto. Tačiau stebėjo ją ramiai, lyg besikaupiančią audrą, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek turėjo pašėlt, ir burnok neburnojęs, nieko tu čia jau nebepakeisi.

Kai tik siena griuvo, tiek gamtos reiškiniai, tiek Fantazijos ir Svajonės  pasiskirstė  virš abiejų pasaulių gyventojų. Abu pasauliai patirdavo ir šilto, ir šalto,  abu galėjo džiaugtis tiek saule, tiek ir lietumi. Bet užvis labiausiai žmonės džiūgavo danguje išvydę Vaivorykštę  – tuo metu net pačių nelaimingiausiųjų širdyse atgimdavo Svajonės ir Fantazijos, o tą naktį, kai ji pasirodydavo, net ir Nemigos išvargintieji regėdavo pačius gražiausius Sapnus.
2018-03-12 19:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-25 21:12
Loke1
man labai patiko, tokia negirdėta istorija.
reikia ją vaikų teismui atiduoti :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-16 20:47
Sigitas Siudika
nu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-15 12:52
sesė mėta
Oho, tekstas kategorijoje "vaikams" ir net 6 komentarai :). ČakoPelėda, mušate rekordus :). Nu bet ir aš prisidėsiu prie neteisybės :D ir įrašysiu septintą.
Idėja man patiko, tik kaip pasakai norėjosi kažkokių blizgučių :). Net nežinau, kaip apibūdint. Suprantu, kad ne mažiausiems taikyta, bet net ir tuo atveju norėjosi kažko... stebuklingo? Kažkokių mielų detalių? Net nesu tikra ko. Nu reikės daugiau pasakų pradėt skaityt, gal tada suprasiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-13 23:20
Damastas
Aha, šiuolaikinė pasaka su greitosiomis, titaninėm sienom ir fanklubais :)
Turiu pasiūlyma dar modernesnei versijai. Galima nesunkiai perdaryti taip, kad atitiktų populiarią nūnai LGBT tematiką, tereikia iš Saulės padaryti Saulių, o vaivorykštės visą kitą išsprendžia savaime.
Oskaras!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-13 12:09
Egla
Meilė griauna net titano sienas. Iš meilės sapnai, troškimai ir svajonės. Taip supratau.
Gal tik kliuvo tas būtasis dažninis, toks lyg gremėzdiškumas. Pačioj pradžioj per ilgi sakiniai pasirodė. Lakoniškiau gal, tada ir įtaigiau.
Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-12 20:39
Erla
Seniai bebuvus.
Prakaitavai kurdama gražią pasaką.
Tikrai įdomi, bijau ka nesuvaikėč.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-12 20:20
Luiza Šarlotė
Gražu ir spalvinga. Pamokanti istorija vaikams, kad svajonės vis tik pildosi.  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-12 19:36
ČakoPelėda
:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-12 19:34
raidžių šalis
Titanui, kad jį sunaikint, reikia termito.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą