* * *
nebekalbu
su pilnatim
o kam
juk tu vienas
temokėjai
švelniai ją nukelti
ir patiesti
ant mano apskritojo
stalo
* * *
stebiu kaip
mokinei nesiseka
lipti per kaimyno tvorą –
kieman įkrito
širdies pavidalo
niekutis
(matyt
nuo draugo)
staiga pajuntu –
iš tolimo šimtmečio –
klasioko dovanotų
lenkiškų
kvepaliukų
dvelksmą
įkvepiu
kad net viskas aptemsta
ir nešu
mokinei taburetę
* * *
ir kam jį
kviečiau
į savo kriogeninį patalą:
dvi dailios
šaldytos žuvys
kurių niekas
niekada
nenupirks