Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vieną dieną pramerki akis ir supranti, kaip smarkiai pasikeitei. Supranti, kad nebesi toks pat žmogus, koks iki šiol buvai. Lyg stovėdamas pliaupiančioje liūtyje, pajauti šventą vandenį nuplaunantį visus tavo trūkumus ir baimes. Matai, kaip klastinga praeitis pamažu ištirpsta patižusioje žemėje tau po kojomis. Supranti, kad nuo šiol tu vėl esi baltas popieriaus lapas – vaikas, kuris vis dar išsaugojęs begalinį smalsumą, beviltišką tikėjimą ir nekaltą naivumą. Supranti, kad pagaliau tapai fundamentalia jėga – pamatu, kūrėju ir griovėju. Tu tapai savo minčių valdovu. Visata tavęs daugiau nebevaldo. Nuo šiol TU ESI VISATA.

********************************************************
(Mokykla)

Pirmą dieną, kai mane atvedė į karių mokyklą, tikėjausi nedaug. Norėjau tik vieno – gyventi. Tėvai kartojo, kad karas visus paržudys, kad mes visi pasmerkti. Jis tęsėsi jau ne vieną šimtmetį. Vieni juo žavėjosi, kiti keikė, bet visi jį kariavo. Net jei ir nemosavo ginklu mūšio lauke, vis tiek visi buvo kariais. Visi mes tokie buvome. Taigi, noras tapti kare oficialiai atrodė gana logiškas. Tai leido gyventi bent jau neapsimetinėjant ir nemeluojant.
Prisimenu tėvo žodžius, kai pasakiau, kad noriu būti kare. Jis pasakė:
- Jei nori mokytis karo meno, tebūnie. Bet visuomet prisimink vieną dalyką – mirti mūšyje nėra prasmingiau nei mirti pasenus savoje lovoje. Aša, nežinau, ar suprasi, bet žmonės apie karo didvyrius dainuoja ne todėl, kad jų žygdarbiai labai prasmingi. Žmonės apie juos dainuoja, nes nesugeba suvokti tikrosios prasmės.
Gyvenimo prasmė tuomet man nebuvo didžiausias galvos skausmas. Suvokiau tik tai, kad jei žmonės jau šimtmečius kariauja šį karą, vadinasi jis svarbus. Jei jį suprasiu, galbūt suprasiu ir kaip išgyventi. Jei jį suprasiu, galbūt suprasiu ir kodėl jis nesibaigia. Nebūčiau galėjusi būti medžiotoja ar ūkininkė, kuri priverstinai turi atiduoti dalį savo laimikio ar derliaus, nesuvokdama, kam to reikia, nesuvokdama šio karo. Tai buvo vienintelė tiesa, kurią tuomet žinojau.
Praėjus aštuoniolikai metų žinojau, kad neegzistuoja jokia tiesa.
Tą dieną prie mokyklos būriavosi visas tuntas septynmečių vaikėzų lydymų tėvais. Vieni išdidžiai pakėlę nosis, lyg jau būdami tikrais kariais, žvelgė į mokyklos priengį, kur vyresnieji kariai surašinėjo atvykėlius ir paskirstydavo į atrankos grupes pagal ūgį ir kūno sudėjimą. Kiti nekantriai mindžikavo vartydami akis ir timpčiodami tėvus už skvernų, o treti nedrąsiai laukė įsikibę tėvo ar motinos ranką, lyg nuo to būtų priklausęs jų likimas. Taip iš tiesų ir buvo.
Aš stovėjau nusitvėrus mamos ranką, tėvas laikė uždėjęs ranką man ant peties ir tai įkvėpė man drąsos. Greta manęs kresnas šviesiaplaukis berniokas kone visa galva žemesnis už mane negalėjo nustygti vietoje.
- Ar dar ilgai? – paklausė tempdamas mamą už specialiai šiai dienai išskalbto sijono. Sudiržusios ir pajuodusios jos rankos bei nudrengti vargani drabužiai išdavė, kad ji valstietė dirbanti žemę. Ji buvo viena, kas reiškė, jog berniuko tėvas taip pat buvo karys.
- Dar kelios minutės, pakentėk. – skubiai atsakė timptelėdama jį už rankos, kad išsitiestų ir pataisydama išsipešusius baltinukus.
- O ką mums ten darys?
- Gydytojas patikrins sveikatą ir įvertins, ar esi tinkamas kariuomenei.
- Ir tuomet būsiu kaip tėtis?
- Taip, tuomet, kai užaugsi, būsi kaip tėtis. – ji nervingai šyptelėjo ir ėmė dairytis pirmyn.
Per susirinkusiųjų būrį nemačiau, kas dedasi aplinkui ir procedūrą žinojau tik iš pasakojimo. Čia buvo susirinkę ūkininkai, amatininkai, medžiotojai, prekeiviai, kepėjai, kalnakasiai, metraštininkai, linksmintojai – visa spalvota įvairovė amaraniečių, kuriuos nesunkiai galėjai suskirstyti į dvi grupes: miestiečius, išsipuošusius plonyčiais šilkais ir aukso papuošalais, bei Amarano priemiesčio gyventojus, kurių apranga buvo iš medvilnės, vilnos ir odos.
Miestiečiai čia jautėsi nejaukiai, dairėsi aplinkui ir stengėsi neprisiliesti nei prie vyresniųjų, nei prie mažesniųjų priemiesčio gyventojų. Tai buvo ta reta proga, kuomet jie iškeldavo koją už Amarano sienų.
Amaranas buvo įsikūręs seniai išdžiuvusios Amaro upės saloje, į kurią patekdavai įspūdingais amžinybės akmens tiltais, apipintais įvairiausiomis legendomis. Žengdamas šiais tiltais tarsi sklendei virš išdžiuvusio kanjono iškloto liepsnos raudonumo smėliu. Dangų remiantys vaivorykštiniai bokštai žymėjo Amarano vartus, prie kurių budėdavo iki pusės nuogi sargybiniai apraizgyti spygliuotais aukso erškėčiais ir vilkintys perregimus šilko sijonus net tada, kai iš kalnų papūsdavo žvarbūs vėjai. Tai buvo visai kitas pasaulis, tačiau mes visiškai priklausėme nuo jo.
- Tikiuosi Megis papuls. – kreipėsi į savo vyrą kandžiodama apatinę lūpą viena miestietė ilgais auksiniais auskarais, siekiančiais jos gležnus pečius.
- Žinoma, kad papuls. Megis guvus ir tvirto sudėjimo. – atsakė tėvas paplekšnodamas šviesiaplaukiam berniukui per viršugalvį.
- Aš taip nekantrauju, kad bijau nualpti. – moteriškė perbraukė balta it sniegas ranka per kaktą. – Mes taip ilgai to laukėm. Karys šeimoje. Dėdė Atramakas juo didžiuotųsi. Lai jo siela suteikia Megiui stiprybės. O sveika, Lika! - ji pamojo už kelių metrų stovinčiai kitai miestietei, ilgais rusvais plaukais vilkinčią rožiniu perregimu rūbu. Ji atsakė su plačia šypsena, entuziastingai mojuodama atgal. Moteris buvo viena. Vadinasi kone iki dangaus užrietusio nosį berniūkščio, stovėjusio šalia jos, tėvas taip pat buvo iš karių tarpo.
- Eime pirmyn, - tėvas stumtelėjo mane mokyklos priengio link. Prasiskirsčius žmonių masei prieš mane, jau galėjau įžiūrėti, kaip vyresnieji mokiniai pridėję ilgą kartį prie šonų matuoja ūgį, užrašinėja vaikiukų bei jų tėvų duomenis bei pasiunčia juos tolyn į grupes gydytojų apžiūrai. Tėvai tuo tarpu vis timpčiojo savo atžalų rūbelius bei bandė sutvarkyti vėjo aptaršytus plaukus lyg tai būtų padėję praeiti patikrą.
Pagaliau atėjo mūsų eilė. Palypėję porą bambukinių laiptelių atsidūrėme mokyklos terasoje pridengtoje bambukų lapų stogeliu. Čia buvo pastatyti dešimt stalų, prie kurių plušo prakaito išmušti mokiniai. Jie skubiai kilnojo kartis, užrašinėjo duomenis pergamento knygose ir siuntinėjo vaikus į vieną iš trijų mokyklos įėjimų.
- Giminė? – paklausė mokinys nė nepakeldamas akių nuo pergamento.
- Grandaranų, Asmašo Grandarano ir Praštėjos Ataran palikuonė. – atsakė tėvas. 
Asmašas Grandaranas ir Praštėja Ataran buvo mano trečios kartos seneliai. Asmašas Grandaranas buvo žinomas karys tapęs netgi vienu iš kariuomenės vadų. Jo žmona taip pat buvo kario palikuonė. Tai turėjo suteikti man papildomų šansų praeiti atranką.
- Vardas?
- Aša.
Mokinukas pagaliau pakėlė akis nuo pergamento ir įsistebeilijo į mane.
- Bet ji mergaitė. Mergaitės kariuomenei netinka.
- Taip, žinau, - skubiai atsakė tėvas, - bet gal padarysit išimtį. Ji puikaus sudėjimo ir stipresnė nei daugelis jos amžiaus berniukų. Jei tik galėtume pasikalbėti su mokyklos vadovu, tai užtikrinu, kad galėtumėte padaryti išimtį. Neabejoju, kad tokia karė tikrai būtų naudinga Amaranui.
- Jei ji praeis gydytojų atranką, tuomet galėsit pasikalbėti su mokyklos vadovu. Koks jūsų indėlis?
- Medžiotojai.
- Teritorija?
- Tylusis miškas.
- Gerai, o dabar ūgis.
Mokinys paėmė į stalą atremtą kartį, ant kurios dabar galėjau įžiūrėti išraižytas linijas ir prispaudė man prie šono.
- Beveik keturios su puse pėdos, vidutinis sudėjimas. Antras įėjimas.
Tėvas skubiai paėmė mane už rankos ir kartu su mama nusivedė į eilę prie antrojo įėjimo. Čia vėl laukimas, bet bent jau po mokyklos stogeliu nereikėjo kęsti kepinančios vidurvasario saulės. Gydytojai mūsų eilėje vaikus su tėvais priiminėjo po vieną uždarame kambarėlyje išilgai perėjus nedidelę treniruočių salę, kurioje ramiai sudėti ilsėjosi mediniai kardai ir ietys. Ko gero tai bus jaunesniųjų mokinių treniruočių salė, kurie dabar turėjo užsiimti mokyklos ūkio darbais. Nors gydytojų verdiktas buvo lyg ir slaptas, bet jį nesunkiai galėjai išskaityti iš išeinančiųjų mimikų. Šypsenos ir džiaugsmas reiškė sėkmę, o ištįsę veidai bylojo apie ne tokią lauktą baigtį.
Po nežinios kupino laukimo galiausiai patekome į gydytojų apžiūrą. Kambarėlyje, atviru langu į mokyklos kiemą, pro kurį sklido vasaros kaitra ir saldus mokyklos sodo gėlių aromatas, sėdėjo trys gydytojai. Mums įėjus tėvas stumtelėjo mane į priekį ir visi trys jie sužiuro į mane.
- Mergaitė... – konstatavo vidurinysis, kurio burną dengė ilga žila barzda. – mergaitės nėra tinkamos kariuomenei. Kodėl ją čia atvedėte?
Kiti du gydytojai kažką skrebino savo pergamentuose ir smalsiai iš padilbų žvilgčiojo mano pusėn.
- Ji pati labai norėjo. Be to, ji puikaus sudėjimo ir kaip tokio amžiaus, neblogai treniruota. Nuo mažens mums padeda medžioklėje. Amaranui tokia karė tikrai praverstų. – atsakė tėvas.
- Įdomu, įdomu... – nutęsė gydytojas. – nusirenk, kad galėtume tave apžiūrėti.
Skubiai nusitempiau nuo savęs medvilninius baltinukus ir odines kelnes. Visi trys gydytojai sušoko aplink mane ir kilnodami man rankas, čiupinėdami bei sukiodami pradėjo apžiūrinėti lyg tuoj darinėjamą žvėrį.
- Panašu, kad bus stipri ir aukšta. – pareiškė pirmasis gydytojas.
- Raumenys atrodo tvirti. Šiek tiek liesoka, bet panašu vikri. Kaulai taip pat taisyklingi, pėdos dailios. Galėtų būti nebloga bėgikė. – paantrino žilabarzdis gydytojas. – Bet tai paverstų ją ir gera medžiotoja. Sakyk vaike, kodėl nori būti kare?
- Nes mano priešai ne miške. Noriu kautis su priešais. – išpoškinai su tiek drąsos, kiek tik sugebėjau išspausti.
- O drąsos tau nestinga. Gal ir reikėtų tau suteikti šansą. Fiziškai esi labiau berniokiško sudėjimo, nors kūdikį išnešioti tai nebūtų kliūtis. Didelis nuostolis prarasti potencialią gimdyvę.
- Aš nenoriu vaikų! Noriu kautis! – išrėkiau nederamu tonu.
- Aša! – sudraudė tėvas.
- Niekas vaike tavęs neklausia ar to nori. – dabar jau prabilo trečiasis gydytojas. - Kaip mergaitė, turėtum jausti pareigą pagimdyti mums būsimų karių. Galbūt tavo vaikai būtų kariais. Tai taip pat didelė garbė.
- Aš jaučiu pareigą kautis už Amarano garbę. Noriu mirti mūšio lauke! Nenoriu vaikų! – mano akyse pradėjo kauptis ašaros, kurias tramdžiau kiek įmanydama.
- Tu apie mirtį išmanai dar gerokai per mažai, vaike, - prabilo žilabarzdis gydytojas, - bet motyvacijos reikšmės negalima sumenkinti. Gal ir galėtume tau leisti mokytis, bet su sąlyga – jei nepateisinsi lūkesčių, iš kariuomenės pasitrauksi ir turėsi gimdyti.
- Aš būsiu geriausia! Tikrai būsiu. Pamatysit.
- Pažiūrėsim, vaike. Bet dar turėsi gauti ir mokyklos vadovo sutikimą. Ir žinok, kad jokių nuolaidų treniruočių metu tau niekas nedarys. – žilabarzdis gydytojas pagrūmojo pirštu.
- Labai jums ačiū už suteiktą garbę. – tėvas nusilenkė ir aš su mama pasiskubinome padaryti tą patį. 
Taip įkinkiau save į „geriausios“ roges ir niekas nepasakys, kad nepateisinau kažkieno lūkesčių. Visgi, po aštuoniolikos metų numirti mūšio lauke norėjau labiau nei būti geriausia. Mirti buvo lengva. Bet negalėjau padaryti ir to.

********************************************************
(Miškas)

Vėjas švelniai šiureno medžių viršūnes tarsi kutendamas miško galiūnų paausius. Tylutis juokas kukliai išdavė žaliabarzdžių pasitenkinimą. Prisėdau ant samanoto nuvirtusio medžio kamieno palei čiurlenantį krištolinį upelį. Išsitraukiau nudremžtą gertuvę ir pritūpusi pasisėmiau ledinio kalnų palaiminto vandens. Gurkštelėjau gerklę stingdančio gėrimo ir mėgavausi po kūną pasklindančia kuprotųjų senolių dvasia.
Seniai seniai, dar iki karo, Pasmerktųjų miško pakraštyje gyvenusios genties žiniuoniai šį upelį laikė šventosios vilties syvais ištrykštančiais virš debesų ir nesustabdomai skrodžiančiais žmonių krauju persmelktą žemę. Jie gerdavo šį vandenį ir klausydavosi jame skambančių protėvių balsų. Jie tikėjo, kad mirę jų protėviai neapleidžia savųjų ir gyvendami amžinybėje siunčia gyviesiems išmintį, kurią išgirsti ir suvokti gali tik išrinktieji. Pastarieji ir būdavo žiniuoniais. Jie aiškindavo protėvių išmintį likusiems genties nariams ir taip visi siekė atrasti tikrąją prasmę.
Mažai kas daugiau buvo žinoma apie šią gentį ar jų išmintį, nes jie niekada artimai nebendravo su netoliese įsikūrusiais amaraniečiais. Dabar apie juos galėjai sužinoti tik iš išlikusių išdrožinėtų tiltelių raitytais turėklais su vis dar ant jų kabančiais akmeniniais puodeliais. Šios genties žmonės niekada nesikovė, tačiau dabar jų nebebuvo nei vieno. Kas jiems nutiko – galėjai tik spėlioti. Nors niekas Amarane nesivargino to daryti.
Aš taip pat norėjau dingti kaip ir ta paslaptingoji gentis. Buvau puiki karė, bet nekenčiau šio  šimtmečius skaičiuojančio karo. Septynerius metus liejau priešų kraują, bet taip ir nesupratau jo, nesupratau dėl ko kovoju. Žinojau, kad neturiu prieš ką kovoti, tačiau niekas nesiliovė kovoti su manimi. Pamenu tą dieną, kai susikroviau savo skurdžią mantą, pasirišau pakaruoklio virvę ir išėjau.
Tai buvo visa griaunanti diena. Dar ir dabar jaučiu skaudančius raumenis po tos dienos mūšio. Vis dar negaliu atsikratyti šleikštulio, nes geležies kvapas tarsi užstrigęs tūno mano šnervėse. Vis dar matau krauju pasruvusias savo rankas, kurių nesugebu nuplauti.
Tą dieną mirė Aratas – naivusis mano ginklanešys. Aš nesugebėjau jo išmokyti nei paklusniai laikytis už galinių mūšio linijų, nei tikrųjų karo tiesų.
Iki šiol vis dar tempiu savo ginklą parištą po kaklu, kurio nesugebu atsikratyti. Išlaisvinau save nuo mūšių, bet negaliu išlaisvinti nuo pralaimėjimo. Mano ginklas – mano pergalės viltis.
Suskeldėjusiais pirštais glosčiau purias samanas, o akyse tvenkėsi sunkios ašaros. Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Aš gimiau kovoti. Kaip galiu laimėti be kovos? Mane išmokė būti kare. Vienuolika metų mane šlifavo ir gludino įgudusių mokytojų rankos, kol galiausiai įgavau puikaus kario formą. Dar septynis metus mane kaldino ir grūdino karo kūjis. Be karo buvau niekas. Ir visgi kariauti daugiau nebegalėjau.
Iš skausmo drebančiomis rankomis nuplėšiau purvinus drabužius, paleidau tamsius laumiškus plaukus ir įsibridusi atsiguliau Vilties upėje. Kūną vėrė beprotiškas šaltis, o sąmonė stingo lediniuose pursluose. Laukiau tylaus išlaisvinimo, bet netikėtai išgirdau:
- Tavo viltis esi tai tu. O tavo pergalė – viltis! – upė nešė džiugią protėvių giesmę iš kalnų.
Išlipau ant kranto ir ilgai stovėjau nuoga leisdama vėjui kutenti visą kūną. Negi tai buvo senosios genties protėvių balsai? Galbūt. Bet svarbu buvo ne tai. Pirmą kartą nuo įžengimo į Pasmerktųjų mišką pasijutau ne viena. Nors iš tikrųjų šį jausmą buvau pamiršusi jau gerokai seniau. Nebeprisiminiau, koks jis gali būti geras.
Vilties upėje aš išgirdau savo viltį: viltis esi tai tu. Aš esu viltis. Ar galiu suprasti šiuos žodžius? Kol kas dar ne, bet pagaliau sulaukiau kažko, kas žadėjo man kur kas daugiau nei dievų kardą, šlovę ir garbę žudyti. Glamonėjama malonaus vėjo džiovinančio Vilties upės šaltį ir šiaušiančio man plaukus, pajutau laisvėjant pakaruoklio virvę. Pasmerktųjų miškas? Turbūt tik dabar supratau šio pavadinimo esmę. Trumpam pamiršau galingą plačiakamienį ąžuolą, matytą pirmomis dienomis miške, ant kurio įsivaizdavau grakščiai linguojantį pakaruoklį.

********************************************************
(Kariuomenė)

Aratas drėgna drobės skiaute atsargiai valė kraują, nutekėjusį man nuo prakirstos kaktos per visą veidą. Jis buvo puikus ginklanešys, nors kiek lėtokas ir dar deramai nesuaugęs. Ilgokų šviesių plaukų, siekiančių jo nevyriškus pečius, išblukusio dangaus akių – Aratas vis dar priminė gležną vaiką, už kurį turėjau prisiimti atsakomybę, nors visai to nenorėjau. Jis buvo vos įžengęs į trečiąją dešimtį ir šventai tikėjo, kad nugalėsime visus priešus. Nekaltinau jo už tikėjimą. Ne visi gali be jo gyventi.
Kalbėdavomės retai. Aš galėjau jį skaityti iš akių, o jis retai mane suprasdavo. Aratas dar nebuvo pasirengęs sužinoti tikrąją karo realybę. Užaugęs ūkyje ir niekada nelankęs karių mokyklos, jis karą idealizavo ir garbino. Turbūt būdamas mažas didelėmis akimis stebėdavo iškilmingas karių eisenas plačiu taku, vingiuojančiu iš karių miestelio pro dirbamas žemes į Amarano centrą. Tuomet visi amaraniečiai į karius žvelgdavo lyg į dievų vaikus atsiųstus jų gelbėti. Pasidabinę iškilmių apdarais kariai tikrai atrodydavo nežemiškai. Ilgi supinti plaukai pridengti vaivorykštiniais šalmais, nuogos raumeningos krūtinės, platūs pečiai padabinti krištolo antpečiais, tvirtos kojos perregimos per sidabrišką audinį ir tviskantys auliniai batai – tai buvo vaizdas nė kiek nepanašus į mūšin jojančių karių, tačiau daug mielesnis amaraniečių akiai. Jų susižavėjimas būdavo užkrečiantis, o aikčiojimai glostydavo karių savimeilę. Niekam niekada nekildavo abejonių, ar iškilmingoji apranga neturėtų būti pakeista tikrąja. Kaip ir niekam nebuvo įdomu, kas dėjosi mūšio lauke. Visiem rūpėjo tik pabaiga ir kad išaušęs rytojus nebūtų blogesnis nei vakarykštė diena.
Aratas karštai šventė visas pergales ir su neblėstančiu užsidegimu puldavo padėti ruoštis gynybai, jei mūšio baigtis nedžiugindavo.
- Buvo įspūdingas mūšis, tiesa? – Aratas paklausė išspausdamas nervingą šypseną, tačiau išlaikydamas deramą pakilumą.
Žinojau, kad jis bijojosi su manimi šnekėti, bet pernelyg žavėjosi tuo šimtmetiniu karu, kad nepaklaustų. Jis degė noru pats atsidurti mūšio lauke, tapti didvyriu, tačiau tokia jo ateitis buvo labai miglota.
- Kraujas kiaurai permerkė žemę, o karas vis tiek nesibaigė. Nepavadinčiau to įspūdingumu. Galbūt įspūdinga tik tai, kiek mūsiškių šiandien negrįžo. – atsakiau žvelgdama į ugnies neapšviestą palapinės  kampą.
Po šiandienos mūšio daugiau kaip pusė išjojusių karių krito Kuprotųjų kalnų papėdėje. Tai buvo pats nesėkmingiausias mūšis per pastaruosius šešerius metus. Paskutinį kartą tokia nesėkmė ištiko karštąją vasarą, kuomet priešas pasirodė kartu su šimtais tamsiaveidžių baisūnų, raitų ant raguotų padarų didesnių ir stambesnių už arklius, drimbančiomis seilėmis ir liepsnojančiomis akimis. Nei vienas karys nebuvo matęs tokių gyvių. Apimti siaubo, bet tuo pačiu ir nenusakomos nuostabos, kariai vienas po kito klojo savo galvas priešams po kojomis. Sumaitotų lavonų kalnai driekėsi nuo pat Pilkosios girios prieigų per visą slėnį iki pat vakarinio karių miestelio ir net jame. Tuomet aš dar buvau ginklanešė tarnavusi didžiajam kariui Šakui, meistriškai valdžiusiam dievų kardą, bet net ir man teko ginklu ginti Amarano garbę. Vakarinį miesto krantą tuomet išgelbėjo atskubėję rytiniai kariai. Ištisus mėnesius po šio mūšio, vos nesibaigusio visai kitokia nei tikėtasi karo baigtimi, amaraniečiai praleido klūpėdami miesto centro aikštėje garbindami dievus ir klausydami išminčių aiškinimų. Tuomet daug ginklanešių tapo kariais net nebaigę tarnystės, o stoti į kariuomenę buvo leista net ir tiem, kas neatitiko nei amžiaus, nei fizinių savybių.
- Bet juk laimėjome! Priešas pasitraukė! – šūktelėjo įsiaudrinęs Aratas.
Jo kvailumas ir entuziazmas žlugdė bet kokias mano viltis. Šis karas niekada nesibaigs. Jis ir negali baigtis. Juk nieko daugiau be jo mes ir neturime.
- Mes nežinom, kas yra mūsų priešas. Jie vis sugrįžta. Dažnai jie būna vis kitokie. Mes kaunamės su vaiduokliai. Kartais manau, kad mes tiesiog kaunamės su pačia mirtimi.
- Bet... bet jie mūsų priešai! Turime su jais kautis! Vieną dieną mes laimėsim! Negi tuo netikite? – nederamu tonu Aratas bandė ištraukti iš manęs tai, ko iš tikrųjų nenorėjo girdėti. Išsigandęs pats savo įžūlumo nudelbė akis.
- Mus užaugino kaip karius. Pergalė yra vienintelis mūsų tikslas. Neturime kito pasirinkimo. Nebent numirti. Tai tiesa, kurią jau seniai išmokome. Jei ja netikėtume, kokia būtų mūsų gyvenimo prasmė? Bėda ta, kad mes visgi nežinom, kas ta prasmė. Mes nežinom nieko, tik tikim. – atsakiau nesitikėdama Arato supratimo. Jis tikėjo labiau nei aš buvau pajėgi suvokti. Ir visgi, kankinosi jis mažiau nei būčiau galėjusi nepavydėti.
Aratas akimirkai sustingo ir darganotu dangumi žvelgė į mane. Apatinė jo lūpa buvo atvipusi ir vos pastebimai virpėjo. Dar keliskart jis patapšnojo man kaktą ir nieko netaręs nuėjo valyti ginklų. Po to ilgai nesikalbėjome. Aš tik tyliai jį stebėjau norėdama atsidurti jo vietoje. Jis buvo laimingas žmogus, turėjęs tikslą ir visus jam reikiamus atsakymus. Jis turėjo viską, ko neturėjau aš, o būtų norėjęs labiau už bet ką kitą atsidurti mano vietoje. Privilegija žudyti – ko daugiau galima norėti?
2018-03-08 17:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-15 20:17
Just Another Writer
Ačiū už komentarą! Atsižvelgsiu ateityje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-15 10:28
Nukainotas
Nelabai aišku, kodėl mergaitė veržiasi į kariuomenę, jos motyvas „nebūčiau galėjusi tapti gera medžiotoja, nesuvokdama kodėl nesibaigia karas“ septynmetei lyg ir per sudėtingas. Suprasčiau „mama renka skanias braškes, kai užaugsiu, ir aš rinksiu braškes“.

Dar labiau nesuprantamas tėvų elgesys, tiksliau, jo nebuvimas. Vienturtis vaikas kalba, kad nori mirti kare ir vienintelė (autorės atskleista) reakcija iš tėvo - „tebūnie“. O ir mama galėjo bent vieną nedidelę ašarą išspausti.

Gal reikėjo kokio nors vyresnio brolio, žuvusio kare ir mergaitė (tik jau ne tokia maža) prieš tėvų valią pabėgtų ir įstotų į kariuomenę, kad galėtų atkeršyti.

Ginklanešio mirtis, man, kaip skaitytojui, nesukėlė jokių emocijų.

Aša nusivylė karu, bet, atrodo, nė nebandė išsiaiškinti, kas tie priešai, iš kur jie ateina ir kodėl jie priešai. Nėra jokių herojės išgirstų legendų, liaudyje sklandančių versijų ar asmeninių pastangų siekiant sužinoti tiesą. Niekas niekada nebandė sekti atsitraukiančio priešo?

Aplinka įdomi, parašyta sklandžiai, sukelta intriga dėl priešų kilmės ir motyvų.

Bet, plyz, trečio perrašymo nereikia! Antrą dalį, arba naują.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą