gulėjo ji šalia akis atmerkus
jūruojančiais plaukais šaltuos namuos
o kas aš jai buvau – sultonas vergas
gulėjo ji šalia akis atmerkus
lyg laukdama kol vakaras pamos
juodu sparnu žvaigždynus tik pažėręs
ant plono ledo traškančios plutos
gulėjo ji šalia – ji buvo gėris
juodu sparnu žvaigždynus tik pažėręs
ir nieks neklausė kas gi bus po to
jos žvilgsnis per lubas į dangų gręžės
ten kur mirksėjo tūkstančiai akių
nejau naktis ši tik gražus miražas
jos žvilgsnis per lubas į dangų gręžės
tai prisiminęs vaikiškai verkiu
tai prisiminęs taip keistai šypsausi
tarytum prieštaraudamas pats sau
taip kaip vasaris vėl ištirpdo sausį
tai prisiminęs taip keistai šypsausi
ir sukuždu į ausį – pailsau
į adatos plonytę siaurą ausį
kupranugaris už tave greičiau pralįs
jei ir toliau vien pinigams vergausi
į adatos plonytę siaurą ausį
šnabždėt imu lyg amžinas kvailys
o ji ir vėl gulės akis atmerkus
jos akys veidrodžiai – juose save matai
jose viltis – sutviskęs fejerverkas
o ji ir vėl gulės akis atmerkus
ir tu pajusi kad kažkas ne taip
šis vakaras ne toks kaip turi būti
bet žodžių šių jau niekas negirdės
žvaigždynų spiečius tartumei rugpjūtį
šis vakaras ne toks kaip turi būti
nors ji šalia užmiega ant peties
jos miegas neramus sapnai neramūs
lyg spurdanti širdis mažos kregždės
tetrūksta paskutinio veiksmo dramos
jos miegas neramus sapnai neramūs
ir nuo pagalvės ašara riedės
į virpančius iš laimės tavo delnus
o gal iš baimės – čia suabejos
visi jausmai kaip ryto rūkas švelnūs
į virpančius iš laimės tavo delnus
kurie jau amžinai priglus prie jos