Romantiškas ne

žvakių šviesoje
klausiau rožiniu balsu
ji gi atsakė



Nei prie ko, po eilių, iš eilės:
„.. p. s. 0: būdamas neoficialiu dalios atstovu priespaudai ir fatumo distribiutoriumi trečioms šalims, atsakingai nusprendžiau, esu priverstas, išrašyti toliau sekančius žodžius. kas nulemia padarą? gimstant apibrėžtoje aplinkoje, jos mikrosociume, esame pasmerkti viso gyvenimo keliu vilkti pirmapradžių faktorių primestą naštą. geopolitinė, ekonominė, socialinė terpė iš iščių nusako galimybes kuo gali būti ir kuo niekada nebūsi. genetinės nuosavybės - kūnas, mąstysena, emocionalumas - dieną naktį diktuoja krypties pasirinkimą, jų žingsnių ilgį. vadovaujantis jausmingumais, patinka-nepatinka impulsais, šokame savąjį linksmai graudų šokį. pasipriešinti šiems šauksmams nelemta, kitaip tave lemtis iš prigimties būtų vedusi už rankos su protu. nepaisant tapatintumeisi su deklamuojančiuoju galvoje ar manytumeisi, jog pats dievas kužda tavyje formules, kelią grįstų tikslingumo ir naudingumo racionalizuoti principai ant kriterijų. mokėtum draugauti su nesimpatiškaisiais, sugyventi šalia nemylimųjų, juoktis kada etiketės reikalauja, neverkti vidury gatvės kryžiumi begulą piko valandą. kadangi tai savaime suprantama ir šito pakeisti neįmanoma mėgstama perkelti nagrinėjamą reiškinio klausimą vidun savivalės rato. ką galima keisti? net kalinys nelaisvėje turi laisvės gabalą. nors čia, kaip visur kitur, atsitiktinumu ar dieviškuoju planu sąlygota, kas atsiras šalia Jūsų dydenybės, koks valios galių santykis, ką galima, ko neleistina. tokių dalelyčiu, viena su kita santykiaujančių trintyse, apskaita senokai perkopė septynių milijardų riboženklį. kokia visos šios masės paskirtis - dievo pypys težino. kiekviena dalelė lyg atomas sureguliuota nepamąstomom priemonėm bei tikslais. kaip kad nežinia iš ko ir kaip, net kam, laikomas rankoje išmanus prietaisas. manipuliacijos objektas įprastai įsivaizduoja kiek jam priklauso, nuo sąvokos klausytis. redaktoriai su operatoriais ir architektai su vyriausiuoju ramiai, tyliai, šešėlyje inkognito, nematoma tvirta rinkodaros ranka, rezga kas jiems reikalinga. tik kas piramidės viršūnėje, virš kurio nesama su lazda atsistojusio ir įsakinėjančio? anas pats sau dievas. vien užgaidos tapti balerina ar dainuojamosios poezijos žvaigždute, ar piniginių vienetų kiekio pirmūnu nepakanka, ypač jei sąsiauris apdovanojo sveikatos ydomis, niekam nepatinkančiu balsu ar išvaizda, o aplinkui pasitaiko vien eiliniai nerinktiniai į komandą silpnapročiai nedorūs egoistai. pats tu kitoks. aplinkinių papyzdžių pienelio grietinele plaktai ūgdytas. irzlūs eržilai dėl hematoencefalinį barjerą kirtusio taškalų pertekliaus ar trūkumo? legendą apie nedabistitą griauna užsibisimo sąvoka. gyvuli, sublimuok normą žmogaus. kūrybos laisvė? būti autentišku ir originaliu reikštų reikštis visišku naujumu iki tol niekieno nepatirtu. visos pretenzijos į tai dūžta fakte - visų pavartotų žodžių kilmė ne iš savęs, nuosavi gi naujadarai, sintaksė, ar kokia bebūtų naujai išrasta kalba, bemaž iki vieninteliam sau, nesuprantama ir nepriimtina. net išstenėtas varganas koliažas, jei sau pačiam sintezės procese nesuteikė malonės dozės, kitiems juo labiau nx nereikalingas, nebent klaidų paieškoti, kad autorių snukiu į jų kruvą pabaksnoti. dominavimo malonumėliai su saviverčių malūnėliais gi. už tai ir ačiū. prašau mandagiai įskiepytu nusikalstamomu labai dienai. laiminga ar nelaimingas? ėmus skaudėti sveikatai, neduok deive, rimtai, apie laimę beliks prisiminimai. naujumo, įkvėpimo, entuziazmo, pasiekimų pasitenkinimo antplūdžiai trumpalaikiai. atėję atsižymėjo, išdavę išskubėjo. dar tų mitų straipsniuos apie laimės teisę netrūksta. kažkas kažką atkartodamas parašė. dalių lygybę? neegzistuoja. ne be išimčių. visos svarstyklės nusako daugmaž arba maždaug. sąlyga su paklaida prie išlygų visur. rykštės adeptų begalybės hierarchija. paskutiniam balandžiui lieka bakstelti grindinį. iš gerumo gėrio neieškosi, iš ten kur bloga, bėgsi nevejamas, nebent žaidi slėpynių be radybų. ilgainiui egzistencijos takas šiaurėja, posūkiai į aklavietes retėja, žėk visai nebliko nieko išskyrus užgrudintus gelžinių gniaužtų bėgius. nušokti galima, bet nei noro, nei prasmės, ir išvis, beprotybe kokia tai atrodo. kam tas smulkmeniškumas, kodėl ne nuo aukščiausios pakylos į tikriausiąją nežinomybę? kol kas gi, besiilgint tos nuostabiausios saulėtos dienos, ar giedriausios nakties pilnaties, nekaukę imkimies šakutės su peiliu ir prie šventinio stalo, maloniai prašom, kasti kapo savo nepakartojamos asmenybės deserto maištiniu auksu dengtai sintetinei viršugalvio trešnaitei.
p. s. I: skiriba su gramatyka be žodžiū }Ą
p. s. II: „gi“ - aukščiausias skaitytinis malonumo taškas, kurio nerastina nebūnant manimi, kartu, juolab atskirai })
p. s. III: ir ir ir }?.. „