O, likęs man laike,

Ir kas man gražins laiko kandžių sugraužtus metus?
Ir kas teisiamųjų suole atpažins save patį?
Dabar iš dangaus surūdijęs nuo kaltės lietus.
Žole nuvingiuoja pabaigusi nuodus gyvatė.

Žiniasklaida mina pabjurusius purvo takus.
Aš deginu laiškus draugų nesibaigiančią naktį.
Buvau nuolankus, užsirūstinęs, savas, pasiutęs, taikus.
Praleistas momentas ir man tarsi laiškui sudegti.

Pritvinęs ugninio vandens, blyškų dūmą pūčiau.
Buvau artimiesiems ne priešas, bet irgi ne draugas.
Niekuo netikėjau savoj sinagogoj, tačiau
Į kasą rišau svajones tarsi žylančius plaukus.

Man bels į duris bendraminčiai o gal žmogžudžiai.
Išmesiu vienintelį raktą per atvirą langą.
Pilnas rieškučias sutarkuotų dienų atidžiai
Akim tyrinėjau, kol protas man tarė: užtenka.

Kai nieko svarbesnio už tai kas yra, nebėra.
Kai nebepaskamina niekas iš tų kam nereikia.
Įkris man į delnus dulkėta sena gitara.
Nykščiu per stygas, atsidusiu: o, likęs man laike...