Rožė

Ištrauka. 18
    ⃰  ⃰  ⃰
Saulė plieskia taip akinamai, kad neįmanoma atsimerkt. Žiemos saulė aplenkus žalias žemaūgių eglaičių viršūnes žėruojančiu sidabru apipila skardyje pūpsančias sniego paduškas. Minus trisdešimts su virš Celsijaus.  Apsimutulavęs kailiais Vania veltiniuota koja patikrina šlaito tvirtumą ir palengva kopia aukštyn. Nuo oro nepridengtos tik akys, bet nuolat markstantis  prieš saulę, matomumas nekoks. Žengiant žingsnį, prarajon nusprūsta  nedideli uolienų gabaliukai. Kol kas smulkių žemyn riedančių  atplaišėlių triukšmas vaikino nebaugina.
  −Kažin ar Žemėj yra kita  tokia vieta, − atsisukęs žvelgia nuo kalną juosiančio kelio jau visai vertikaliai žemyn  krentančią be jokios augmenijos uolą su giliai apačioj per akmenis šokinėjančiu net žiemą neužšąlančiu upeliūkščiu.
−Nepasiėmiau nė ledo kirtiklio, − pajutęs slystant kojas atsitoki Vania, − bet ar pirmas kartas, kai vaikinas kopia į kalną susitikt su Diedu  ir pamedžiot.
−Kalnai pravėdins tau plaučius, kitaip anksti nusibaigsi, kaip tėvas, − kiekvieną kart susitikęs primena Diedas, veik nebenusileidžiantis į dauboj dunksantį aukštakrosnių dūmuose skęstantį metalurgų miestą. Miestas priešingai baltuojantiems kalnams visas  pilkas. Gipsiniai paminklai Leninui ir Stalinui taip pat pilki. Juoduojantys namų ir fabrikų fasadai papuošti raudonais transparantais. Rodina, vipolnit piatyltktu, slava tovarišču Stalinu  – Vania moka taip kaip Diedas  maldas. Raudoni transparantai netrunka apsinešt suodžiais, supilkėt  pilkoj aplinkoj. Vanios darbas juos atnaujint, vėl numaliavojant  raudonai. Vania maliorius – pravardė prilipo ir vaikinas su ja susitaikė.
  Šlaito nuolydis palaipsniui lėkštėja ir užsibaigia miškeliu.
−Kiškynė, − šypteli Vania nusiimdamas ant nugaros užkabintą šautuvą. Ir klampodamas medžių užlaikytom sniego pusnim prisimena Diedo  pamokymus:
−Taikyk į akį, kad nesugadintum kailiuko.
Kiek kiškių jie su Diedu  sumedžiojoǃ  Bet Pietų Uralo gamtos turtai rodos niekada neišseks. Gyvi, lakstantys, maurojantys, springstantys požemių šachtom, lydomo metalo lava.
  Staiga Vania prarado pagrindą po kojom ir tik pajuto kaip stovįs įkritęs gilion duobėn. Virš jo galvos taukštelėjo metalinis garsas ir užsitrenkė armatūros grotos. Akis užliejo tamsa..
−Died, Died, gde ty, vodyǃ  − rėkia vyras ir krečiamas drebulio atgauna sąmonę.
−Betgi čia ne duobė, ne spąstai žvėrim, − nustemba. Apsiprantančios prieblandoj akys įžiūri betonines sienas. Po savim pajunta kietas betono grindis. Podvalas.  Už kokio sieksnio guli nejudantis žmogus, nusėtas sukrešėjusio kraujo ir  draiskalų luobu.
−Sa-ša, Sa-ša, − palaipsniui sugrįžta į realybę Ivanas. Apsižiūri atrodantis ne ką geriau už draugą. Kūnu įvairiom kryptim prateka žvėriško skausmo srovės.
−Died,  Died... − ir vėl praranda sąmonę. 
    ⃰  ⃰  ⃰
−Koks meškinas įkliuvo, − nelabai ilgai trukus Vania išgirdo iš aukštai sklindantį balsą  ir atvertęs aukštyn galvą viršum grotų pamatė besišypsantį Diedą.
−Krapštysim meškiną lauk, − nukeldamas grotas tvirtu balsu taria Diedas, o po to mįslingai:
−Žinojau vaike, kas tau atsitiko, jaučiau kur tave rast. Kalnai pasakė. Sutariu su senuoju Uralu, pasišneku, kai žmonių nėr aplink.
  Netrukus Ivaną paėmė į raudonąją armiją. Sunkvežimį prigrūstą stovinčių jaunų vyrų išlydėjo pilko miesto pilkais veidais artimieji.  Akimirksniu pasenęs Diedas ilgai mojavo Vaniai. Uralo šviesa spinduliuojantis Diedo  veidas rodos lydėjo Ivaną visą kelią palengva nutoldamas, kol pasiekė karinį dalinį šalyje, kuri vadinosi Litva.
    ⃰  ⃰  ⃰
−Kodėl toks sunkus pasidarė gyvenimas? Iš kur tokie baisūs žmonės? – stebėjos vaikiščias, kai odiniais švarkais pasikaustę komisarai rekvizavo paskutinę tėvų karvę, o radę užslėptą grūdų maišą kruvinai sudaužė tėvą ir išsivežė trobos baldus, vertingiausius daiktus.
  Oleksandras nežinojo, kad didieji žiaurumas dar priešaky. Kadaise klestinčio Ukrainos kaimo ir laimingos vaikystės Oleksandras neberegėjo net sapnuose. Žmonės aplink nevaikščiojo, o slankiojo lyg šešėliai. Iš gausios šeimos liko tik Oleksandras su motina. Vienas Dievas težino kuo jie maitinos.  Komisarai ir kavedistai tikrindavo išvietes ar kaimo gyventojai tuštinasi.  Jei taip, tai vadinas slepia grūdus, maistą. Vėl verčiamos aukštyn kojom sodybos,  kuriose nebėra net nustipusios katės, vien oda aptraukti numirėlių kaulai. Tokį baisų nebegyvenimą išlikę pavadino golodomoru.
−Vaikeli, − silpstančiu balsu maldavo motina, − gelbėkis,  bėk. Bėk į Charkovą, ten vis kaip nors. Pažadėk man...
−Ma-ma, −  sukepusiom lūpom šnabžda Oleksandras.
Drėgno podvalo  sienos griūna  ant jo, dusina, ir vyras vėl praranda sąmonę...
Charkovą vaikas pasiekė vos gyvas. Bet mieste buvo galima gyvent, kad ir pusbadžiu, ubagaujant, valkataujant, vagiant. Oleksandras vogė be sąžinės graužimo, nes iš jo pavogė viską. Taip  tapo tikru sovietiniu tovariščiu  netgi gavo sargo darbą gelžkelio  sandėly. Mirties šmėklos tolo praeitin. Oleksandrą pašaukė į raudonąją armiją. Tos armijos išvaduotoje šalyje Litva, kuri vyrui priminė laimingos tėviškės sapną, Šiaulių garnizone jis susipažino su Ivanu. Abu tarnavo kalėjimo sargyboje. Į raudonų plytų dar caro laikus menančią tvirtovę  kavedistai veždavo vietinius  buržujus ir sovietų valdžios priešus. Labiausiai nusikaltusius kišdavo į  požemių rūsius, dorojo kaip kokius inkvizicijų kankinius, o neatlaikiusius kančių naktim išveždavo ir suversdavo Ginkūnų pelkėse. Oleksandras ir Ivanas saugodavo, kad kaliniai iš kalėjimo nepabėgtų. Tarnyba nesunki. Kraštas gražus, o svarbiausia, kad užteko pavalgyti, ypač bado metų nukamuotam Oleksandrui.
  Ankstyvą birželio rytą, baigiantis pamainai, ant Šiaulių nukrito pirmosios vokiečių bombos. Grasindami pistoletais saviems raudonosios armijos kareiviams po kalėjimą ir garnizoną lakstė kavedistai, įsakinėjo sulaikyti ir atmušti priešą, o  patys netrukus kažkur dingo. Link kalėjimo mūrų artėjo ginkluoti lietuviai. Likę ruskeliai šoko nuo tvirtovės pylimo, tekini pasileido ežero pakrante slėptis senųjų kapinių sklepuose. Po trijų dienų sunkieji pabūklai aprimo. Išgirdę, kad į miestą įžengė vokiečiai, Ivanas ir Oleksandras spruko jiems žinoma Ginkūnų kryptim, o iš ten miškais traukėsi  link Latvijos. Priešas veržės į šalį nevaldomu greičiu ir vyrai netruko atsidurt už fronto linijos vokiečių okupuotoje teritorijoje. Oleksandras prasitardavo, kad reiktų pasiduot priešui, kai šoviniai pasibaigs, blogiau nebūtų, jei patys pasiduotų, vokiečiai nesušaudytų. Išalkę ir išsekę bastėsi miškais daugiau nei  mėnesį kol kartą neapsižiūrėję išėjo į vieškelio pakraštį. Šokinėdamas per duobutes link jų važiavo vokiečių motociklininkas. Ivanas pakėlė šautuvą. Vokietis artėjo,  Ivanas jau įžvelgė veidą, jaunuolio veidą, kuris nebuvo panašus į priešo,  jei ne galvą saugantis šalmas, jei ne ta uniforma. Ivanas nusitaikė, tik ne į akį, o į širdį.
    ⃰  ⃰  ⃰