Rožė

Ištrauka. 17
    ⃰  ⃰  ⃰
  Kai  dvikinkis pasiekia  vakarinį vieškelį, Jovas dar smagiau užkerta arkliams. Įsismarkavusius važnyčiotojas prilaiko vadelėmis.  Lengvas vėjukas švilpia ausyse, pakelės vejasi  vežimą kaip spalvotoj filmoj.
−Uch, ka taip su Marcele šliūban. Marceleǃ − visa gerkle užrinka Jovas, net aidas atsiliepia iš pušynėlio.
−O Marcelė šalymais  sėdi su balto atlaso suknia, veliumas plevesuoja, skamba arklių dzinguliukai, − užsisvajojęs šypsos Jovas ir vėl užkerta arkliams. Pats nepajunta, kaip surimtėja:
−Kam gi arkliais šliūban, senobiškai. Ka taip  mersedesiuku a bent motociklu. Ale tikrai šliūban senobiškai  nevažiuosiu, − apsisprendžia stabdydamas nusiplūkusius bėrius  Raistmiškio prieigose.
  Prieky proskynoj ruduoja suštabeliuoti  pušų, lapuočių kamienai.  Styro  ant žemės  su paskutinės gyvybės ženklais, lapų ar spyglių linkstančia šakele, tik jau nebe medžiai, o medienos paruošos. 
−Žydelių užkasimo nė paminklo nelikę, − džiaugias Jovas.
Ir daiktai tvarkingai surūšiuoti. Senasis Šimaitis vaikšto aplink ir rods užregistruoja  tas  gėrybes. Pakrautas  etažerių, nedidelių sekreterų, vazonų ir statulikių vežimas pasuka  link miestelio. Trūktelėjus arkliams  sujuda,  sutiksena  ant  viršaus pakrautų sieninių laikrodžių rodyklės. Išskirstyti daiktai palei aprašą keliauja  į sinagogoje įrengtą sandėlį.
−Vyrai, žėkit, tur būt kartuvėsǃ Žaibo greičiuǃ− tekinas bėgdamas į besidarbuojančius šaukia Jovas.
−Gerai, kad medžių gatavų turim, − priduria griebdamas užrašus iš senojo Šimaičio rankų.
−Tėvai, daba  visi vyrai, pulkit už kartuvių padaryma, − uždusęs  beria Jovas, − reik dvejų  kartuvių,  vokečiai    pagavo du kamunystu . Fon Votkės įsakymas – žaibu dvi kartuvi  ir pakart ruskius, Donnerverter.
−Neteka da  kartuvių daryt, − abejoja senasis Šimaitis, − o da žmonis  kart?
−Kokie jie žmonis, kamunystai, −viens per kitą puola Bagočiukai, − kartuves sumeistravokit, sava rankam maskolius užkabinsma.
Šimaitis nuskuba prie šviežių rąstų štabelio:
−Šitą, aną, ištraukit  − rodo tinkamus pušų kamienus, − nužievint ir aptašyt, kad į balkius būt panašu.
−Kokie tau balkiai, tėvai, − skubina Jovas, − gal da nudažyt sumislysi. Atmieruok  savo pusantrinį sieksnį,  primeistrauk  konsolikę  ir sutvirtink  įstrižiniu, − ant takiuko pagaliuku Jovas  staigiai nupaišo  kartuvių konstruktą.
  Senasis Šimaitis nukrypuoja prie savo vežimo.  Abcūgų  skrynioj suranda didvinių, vielos.
    ⃰  ⃰  ⃰
Fon Voltkė trumpam užlekia į namus. Komendantas sau išsirinkęs prašmatniausią pastatą.  Neseniai jame gyveno žydų bankyrius. Geras išplanavimas ir įranga, vakarietiški  moderno ir antikvariniai barokiniai baldai. Fon Voltkei viskas tinka.  Sau kambarius įsakė įrengt antram aukšte, kad geriau matytus per langus. Lipdamas laiptais atsisagsto kitelio sagas. Užlipęs žvilgteli per langą – kairėj evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioj pašarvotas Volfgangas, dešinėj žydų sinagoga, kurios veik nesimato. Prie jos pakars vokiečio žudikus, rusus. Fon Voltkė  įsipila konjako.
−Volfgango tėvai visvien nespėtų atvykt į laidotuves nuo Reino krašto, pranešiu kai bus viskas baigta, − atidėlioja nemalonią procedūrą fon Voltkė. Volfgangas − Reino krašto barono sūnus, fon Voltkės draugo sūnus, kurį kulka pakirto,  važiuojantį motociklu užkampio vieškeliu.
−Palaidosim su visa pagarba, o paskui prieš žiemą, baigę karą su rusais, perlaidosim Vokietijoje, barono šeimos rūsy− nusprendžia fon Voltkė ištuštindamas taurę ir persivilkęs švarius marškinius,  pakeliui sagstydamasis kitelį leidžiasi laiptais į užkariauto miestelio žemę atlikti pareigos reichui.
    ⃰  ⃰  ⃰
Aikštėje prekybininkai pamažu skirstosi. Koks da  čia jomarkas pakrašty, po šautuvų vamzdžiais. Ūkininkas, iš kurio Jovas rekvizavo vežimą neramiai  trepinėja bruku, glamžydamas rankoje prirašytą  popierą.  Sumaišty nesigirdi, kaip nuo vakarų pusės į aikštę įdarda du vežimu  pakrauti keistai sukaltų pušų rąstų ir pasuka link sandėlio, buvusios sinagogos.  Jovas sukomanduoja nezgrebniai  sumeistruotas kartuves tvirtint prie šiaurinio sinagogos fasado  ir kuo aukščiau.  Patikrinę ar tvirtai laiko į sieną įkalti rąstai,  vyrai ant konsolių užmeta po piršto storumo virvę su kilpa.
−Kuo ne kartuvės, − kopėčių apačioj patenkintas grožisi Jovas.
Kitapus aikštės iš tolo ant baltos sienos atsiradusias kartuves pastebi ir vežimo savininkas.  Paknopstom lekia žiūrėt, kas čia per tijatras.
−Taigis mano važis, − apsidžiaugia atradęs vežimą  nors ir nusėtą pušų tošių  šmotais.
−Imk, tamsta vežimą. Ryt su popiera  eik komendantūron. Ten tamstai išmokės dešimts markių, − nudžiugina ūkininką Jovas.
    ⃰  ⃰  ⃰
Nuslopus  išgąsčiui Juozas apsižiūri bestovįs  šalia dviaukščio daboklės mūro.  Iš už kampo išlenda ginkluotas vokietis ir moja vyrui eit toliau. Nevalingai pasukęs pagrindinėn  gatvėn, Juozas apsižiūri, kad neturi Elijoj išduoto vokiško ausvaiso, − taigi miške visą terbelę  atėmė ruskiai. Liūdnai nužvelgia basas subraižytas kojas:
−Kas begal padėt. Tik Dievas, −mintyse meldžiasi Juozas skubėdamas paupiu link miestelio katalikų bažnyčios.
−Ačiū Dievui, − medinio parapijos namuko kieme šlubčioja kunigas Antanas.
−Garbė Jėzui Kristui, − viltingai atsidūsta Juozas.
    ⃰  ⃰  ⃰