nenuspėjamai
kaip neišpranašautos
sensualiai reljefiškos
akistatos
su turiniu
jau pasėtais
vis dar dygstančiais klausimais
neatsakomais
gal tik neatsakytais
išbučiavimais
virpuliais vandenų
išsiliejusiais
ištiesk ranką
tik tuščią delną
kad apsėstieji
vienuolynų sienomis
ištvertų
mirštančią dieną
burnomis gaudydami
oro gurkšnius
su amžinaisiais lašais
toks užmaišymas
link begalybės
ištiesk ranką
kelias pats nusities
kaskart
su žingsniais