apie rašymą

Žmogus bijojo
rašyti prozą ir visada manė
jog eilių tamsos jam pakankamai
atsiveria jog nušviestų
ne kitus
dažnai neturėdavo pasakyti
nieko gero ir keverzodavo
ant popieriaus
padrikus sakinius
juos dirbtinai suplakdamas
į tikrai nevientisą masę
norėdavo omleto
bet visada vien tik paskiri
tryniai
kol vieną dieną liovėsi
ir pradėjo rašyti spontaniškai
rašė po kelis per vieną naktį
pratrūkdavo
kaip laivas per audrą
nevalingai vien iš išgąščio
siųsti sos
visada tik apgraibomis
sėdėdavo ir žiūrėdavo
į save iš šono per
iliuminatorių
liovėsi bijoti
liovėsi pataikauti
ir rašyti apie žvaigždeles
suteikdavo tiems patiems
žodžiams savitus apibudinimus
liovėsi dėti daugtaškius
liovėsi naudoti kai kuriuos žodžius
juos pakeisdamas kartais banalokais
bet gan miglotais kitais
ekspermentavo
noko kaip koks vaisius
net nežinodmas
augs toliau ar supūs
du knygų pavadinimai
bet nei vienos parašytos
du du du du du du du
aidu pasklisdavo jo grotoje
mirdavo ir vėl prisikeldavo
tūkstančiai žodžių
kurie niekada netapo stuburu
tapo juo
nes net tai kas nebuvo parašyta
eilėse gyveno kitose
dimencijose
kurių neišmatuojama padrika seka
žmogų užpildė
nes chaosas yra toks pats
būdo apibudinimas
kaip rupūžės
paliekamas karpos