iš folklorų savų
išplaukusi
skaistumu apsigaubus
vyšniomis
vandenų rūsčių nepakeldama
tais takais
surištais
ne tik gyslomis
balsiai
godžiai
kvėpuojant žalumas
nekirčiuotom kalvom
lyg per sutemas
klysdama
vėl apeidama įlinkius
įsikniaubus
į žvirblių įžvalgas
vėl tekėdama
saujomis
plūsiu
apkabindama ašaras
lūpomis
ir tegul
viskas vis dar
uždengta
kol tekėjimo
net
neišglostyt
vis čiurlenant
tegul
vien tik raukšlėmis
ar į čia
ar dabar
ar į uostą