tik krūvos drabužių

mėnesiena kaip pieva
gulas ant mano akių
kai nieko regėt negaliu
per savo atstumus
kuriuos kitiems pakanka
įveikti minutės
man prireikia viso gyvenimo

kuždasi medžiai aplink
apie savo spalvas
kurios kinta ir grįžta kaskart
vos pasikeičia mėnuo
net šakos kai tuščios
pilnesnės kartais už
mano mintis

ir pats pasislenku
po to kai nusimeti rūbą
nei vakar nei ryt neblieka
tik krūvos drabužių
visi ženklai rodo jog
savo Golemą iš minčių
molio lipdžiau taip ilgai
telieka juo sekti

sutikęs
tavim patikėjau
ir supratau jog
grįžtu į ten kur
niekad nebuvau
ėjęs
kaip koks dežavu
vis kartojies
ir pats užsibaigt
negaliu
man pakerta kojas
bet vis dar slenku
į tolumas
mūsų pačių