Ištrauka. 14
⃰ ⃰ ⃰
−Miestelį greičiau pasieksiu kirsdamas mišką, − taria sau Juozas žengdamas nuo žvyrkelio į duobėtą keliuką.
Išvargusių kojų padams palaikiuose batuose rods turėtų palengvėt,
palikus kietą akmenuotą dangą, bet kita − minkštesnė, žolėm apaugus žemė, slepia mažas duobikes ir neapsižiūrėjęs keliauninkas kartais klupteli. Pasiekęs pamiškę, keliukui išsilyginus, suplukęs jaunuolis išsitraukia butelį nuo selterio ir godžiai gurkšteli vandens. Nesustodamas užkiša butelį metaliniu laikikliu pervertu moliniu kamščiu ir iki plaučių gelmių įkvepia pušų, liepų, ąžuolų, paparčių aromatų. Miško augmenijos, sakų, žiedų kvapai tokie stiprūs, kad užmuša rūkytų lašinių ir duonos kvapą Juozo ryšelyje...
... Vyrui rodos, kad eina gimtųjų Kurtavėnų mišku su Gabija, ieškodamas klajojančių žemuogių salelių.
−Žiūrėk, to kalniuko papėdėj, tarp aukščiausių pušų pernai visą kraitelę pririnkau, − kleketuoja kasom maskatuodama Gabija.
−O dabar, o dabar nieko, net lapų net žemuogių lapų nebėr, − merginos balsas iš džiugesio pereina liūdnon tonacijon.
−Iškeliavo žemuogės, jos kaip ir mes keliaunykės, − Juozas paima už rankos merginą ir švelniai tempia paskui save:
−Žinau, kur pasislėpė uogos, eime, surasim.
Susikibę rankom jaunuoliai lekia smėlėtu keliuku, vingiuotais pušynų, eglynų proskynų labirintais, glamonėjami atklydusių saulės spindulių, vėjo, ir rodos tokių glamonių jiems užtenka.
−Gabyt, sutaupiau daug litų, kitąmet tau pasipiršiu, − uždusęs ir išraudęs skubina sakyt merginai Juozas.
Raudonis pasilieja ir Gabijos skruostuose:
−Man nereik litų. Tik tavęs, Juozel. Tėvas tik bumba − pinigų, pinigų.
−Reik, Gabyt, reik pinigų. Mieste gyvensim, ponia būsi, matysi, − žibančiom akim gražią ateitį mylimajai paišo jaunuolis.
Kitąmet, nespėjus Juozui su piršliu nuvykt pas Gabijos tėvus, užėjo rusai. Rods alkani plėšrūnai vilkai iššiepę iltis traiškė viską aplink valydami savo gaujoms kelią. Juozas nebekeliavo kriaučiaudamas, visa šeima būrės aplink namus, miškų glūdumoj, tikėdamiesi, kad šimtametė pagonių laikus menanti giria juos apsaugos. Vakarais Juozas atsidarydavo metalinę skrynutę nuo,, Rūtos“ saldainių, liūdnai pažvelgdavo į sunkiai uždirbtas santaupas, ir atsidusęs kišdavo į naują slėptuvę. Tų metų pavasario nelemtą savaitgalį Juozas išsiruošė į Šiaulius pas dėdę. Tarnautojo ir krautuvininkės šeimai su trim vaikais sovietų valdžia paliko dalį medinio namuko. Kitą dalį ir mūrą, už kurį tik prieš pat okupaciją dėdė išsimokėjo bankyriams paskolas, rusai rekvizavo. Dėdės žmona nepaleisdama iš rankų rožančiaus meldės, kad tik šeimos neišvežtų į Siberijas.
− Juozel, daba už mumi visus penkius aš viena meldžiuos, −įkritusiais nuo pergyvenimų skruostais guodėsi diedienė. Didelės akys kaip visad spinduliavo rūpesčiu ir gerumu.
−Juozel, šalia virtuvikes pečiaus tau paklosiu. Arbata, blyniukai, valgyk, mum patym tiek terandas, − grąžė rankas šeimininkė.
−Atiduok šeimynai linkėjimus, ar besusitiksim, − linkėjo šiauliečiai giminės Juozui atsiglebėsčiuodami sekmadienį – dėdė, dėdienė ir trys paaugliai pusbroliai...
... Pluoštas kaitrių saulės spindulių nutvilko vyro pakaušį, zvimbteli bitė, rods kviesdama į žiedais alsuojančią miško proskyną. Nieko nelaukdamas Juozas klesteli ant artimiausio kelmo ir išsitraukia lauknešėlį. Lašiniai kiek patižę nuo karščio, bet užtat duona netikėtai išlaikius vėsumą. Maisto skonis ir kramtymas rods ramina vyrą, trumpam atplėšia nuo jaudrių minčių apie neužtikrintą būvį.
−Gal viskas susidėlios? Gal atsiras tėvai, broliai, seserys ir Gabija. Gabija, svarbiau už viską.
−Ruki, ruki verch, − Juozas pajunta į nugarą įremtą šautuvo vamzdį, kad net kąsnis
užstringa burnoj.
⃰ ⃰ ⃰
−Imkit vežimą, aplėkit sodybas, kvieskit talkon vyrus, − komanduoja Jovas Šimaičius.
−Už darbą gerai sumokėsiu. Reicho markėm.
−O ką aniem sakyt? – vienu metu rikteli broliai krisdami vežiman.
−Medžių kirst. Rekvizicijai. Reichui. A da neaišku? –pykteli Jovas ir nuskuba prie
rūšiuojančių daiktus marijampoliečių.
−Žiūrėk Jovai, kaip kamunystai mūsų krauju maitinos, − piktinas Alfa traukdamas iš
didžiulės drabužių krūvos sidabrinės lapės kailinius.
−Taigi čia bankininko žmonos Rachelės, − pažįsta prabangiai šiugždantį rūbą Jovas, o Alfai tarsteli:
−Bankyriai, lupikautojai.
−Abelnai kamunystų išperos, − širsta Alfa, kratydamas kailinius. Už dramblio kaulo sagų užkliūna jo benagių rankų šašai ir per kailinius pasipila šviežio kraujo srovelės.
−Rūpke, kailinius sugadinsi, − iš Alfos rankų Jovas griebia Rachelės kailinius ir suradęs drabužių krūvoj skepetą puola valyt nuo jų kraują.
Porą šilkinių šalių iš kitos krūvos ištraukęs Raima skuba tvarstyt Alfos rankų.
−Šimts velnių, kam žydelkai vasarą kailiniai? Kur tik žydas, ten bėda, − pyksta Raima tvarstydamas kraujuojančias Alfos rankas.
−Nugi jiem buvo pasakyta pasiimt, kiek gal panešt. Tai ir pasiėmė paskutinėn kelionėn, − kvatoja Jovas, valydamas kailinius.
−Atiduoč Marcelei, betgi supras, kad Rachelės. Nu bus motinai, ar šiaip kokiai panai iš latvių. Arba parduosiu. Ui Rachele, ui kaip tavo vyras bankyrius pinigą spaudė iš darbinykų, cicilistų, ui spaudė. Ir ką, žydeliai, graban nieko nenusinešėt, − mintyse teisinos prieš žydus Jovas, apžvelgdamas didžiules jiems nebereikalingų gėrybių krūvas.
⃰ ⃰ ⃰
Tik spėjęs suleisti Rožei vaistus Erikas išgirsta alėja atidundantį motociklą. Užtaisęs kamaros duris ir įspėjamai prigrasinęs mergaitei tylėt, kunigas puola į verandą ir laukiamai sustoja tarpdury.
−Pas komendantąǃ − nenulipdamas nuo motociklo sušunka vokiečių leitenantas ir apsisukęs lekia atgal.
Nedelsdamas kunigas išsiruošia komendantūron. Miestely sujudimas. Pirmyn atgal važinėja motociklininkai, link buvusios sinagogos darda daiktų, baldų prikrauti vežimai. Ant žydų bažnyčios juoduoja iškaba Warenlager.
Fon Voltkė kunigą pasitinka susinervinęs:
−Laba diena, ponas kunige, nušautas reicho kareivis. Jaunas vyras.
Ant stalo paskleistas vokiškas apylinkių žemėlapis.
−Prie šito miško, − duria vokietis paišeliu į miestelio šiaurėje užpaišytą miško masyvo kvadratą.
−Teufelǃ Kommunistenǃ − karščiuojas fon Foltkė.
Ir jau ramesniu, bet įsakomu balsu:
−Kunige, reicho kareivį reikia palaidoti su evangelikų liuteronų bažnyčia. Ryt popiet. Vasaros karštis. Kūnas greit genda. Norėčiau su tamsta apžiūrėt bažnyčią, kareiviai papuoštų šventorių.
−Ponas fon Voltke, kadangi šiuo metu nesveikuoju, raktus įdaviau tarnaitei Marcelei iš Šimkų vienkiemio. Ji tvarko bažnyčią ir iki sekmadienio pamaldų raktai jos žinioje.
−Kunige, atlikit pareigą reichui, po to gydykitės, − kiek šilčiau burbteli vokiečių karininkas ir tarpdury pasirodžiusiam leitenantui įsako vykti Šimkų vienkiemin atvežti bažnyčios raktų ir Marcelės. Bematant nuo komendantūros pajuda trys motociklai su ginkluotais vokiečių kareiviais.
−Apylinkėse siaučia ginkluotų komunistų gauja, − paaiškina fon Voltkė.
−Gal lašelį konjako, ponas kunige, − atsidūsta vokietis.
−Dėkui, ne, leidžiuosi vaistus, −atsisako Erikas.
−Kunige, tai rimta? Bet vis vien mums pagelbėsit.
−Parvežkit poną kunigą namo, − įsako išsikvietęs adjutantą.
−Kunige, tamstai − vaistams ir bažnyčiai, − fon Voltkė pasiveja su pluoštu markių besukantį link durų Eriką.
⃰ ⃰ ⃰
Netikėtai užkluptas dukters, Marcelės tėvas nusiplėšia ausines. Drebančiom rankom griebia už antenos.
−Vaikeli, man reikia žinot, kas pasauly daros. Ko čia mum tikėtis. Pats tą radijų pasidariau, kaipgi taip imsi ir atiduosi. Neatidaviau ruskiui, anei germanui neatiduosiu.
−Londaną prigavau, polskai šnekant. Polskai mažumėlę slebizavoju.
−Oi vaikeli, da visko bus ant svieta, da čia ne pabaiga, − linguoja galvą sodybos gaspadorius siekdamas pagriebt krūme iškeltą anteną.
Išgirdę artėjantį triukšmą tėvas ir duktė išgąstingai susižvalgo. Vieškeliu, keldami dulkių debesis sodybos keliukan suka trys motociklai su ginkluotais vokiečiais. Marcelė apkabina tėvą ir abu sustingsta iš išgąsčio.
−Gaspadoriau, tamstą vokiečiai kviečǃ Marcelę nor išsivežtǃ − iš tolo rėkia link lazdynų lėkdamas basakojis piemuo.
−Tėve, ar mūsų nesušaudys pagavę radijų? – drebinas mergina žingsniuodama už tėvo nugaros link metaline grėsme dunksančių motociklininkų.
⃰ ⃰ ⃰