Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ištrauka. 14
  ⃰  ⃰  ⃰
−Miestelį greičiau pasieksiu kirsdamas mišką, − taria sau  Juozas žengdamas nuo žvyrkelio į duobėtą keliuką.
Išvargusių  kojų padams palaikiuose batuose  rods turėtų palengvėt,
palikus kietą akmenuotą dangą, bet kita − minkštesnė, žolėm apaugus žemė, slepia mažas duobikes ir neapsižiūrėjęs keliauninkas kartais  klupteli. Pasiekęs pamiškę, keliukui išsilyginus,  suplukęs jaunuolis išsitraukia butelį nuo selterio ir godžiai gurkšteli vandens. Nesustodamas užkiša butelį metaliniu laikikliu pervertu moliniu kamščiu ir iki plaučių gelmių įkvepia pušų, liepų, ąžuolų, paparčių aromatų. Miško augmenijos, sakų, žiedų kvapai tokie stiprūs, kad užmuša rūkytų lašinių ir duonos kvapą Juozo ryšelyje...
... Vyrui rodos, kad eina gimtųjų Kurtavėnų mišku su Gabija, ieškodamas klajojančių žemuogių salelių.
−Žiūrėk, to kalniuko papėdėj,  tarp aukščiausių pušų pernai visą kraitelę pririnkau, − kleketuoja kasom maskatuodama Gabija.
−O dabar, o dabar nieko, net lapų net žemuogių lapų nebėr, − merginos balsas iš džiugesio pereina liūdnon tonacijon.
−Iškeliavo žemuogės, jos kaip ir mes keliaunykės, − Juozas  paima už rankos merginą ir švelniai tempia paskui save:
−Žinau, kur pasislėpė uogos, eime, surasim.
Susikibę rankom jaunuoliai lekia smėlėtu keliuku,  vingiuotais pušynų, eglynų  proskynų labirintais, glamonėjami atklydusių saulės spindulių, vėjo, ir rodos tokių glamonių jiems užtenka.
−Gabyt,  sutaupiau daug litų, kitąmet tau pasipiršiu, − uždusęs ir išraudęs skubina sakyt merginai Juozas.
Raudonis pasilieja ir Gabijos skruostuose:
−Man nereik litų. Tik tavęs, Juozel.  Tėvas tik bumba − pinigų, pinigų.
−Reik, Gabyt, reik pinigų. Mieste gyvensim, ponia būsi, matysi, − žibančiom akim gražią ateitį mylimajai paišo  jaunuolis.
Kitąmet, nespėjus Juozui su piršliu nuvykt pas Gabijos tėvus, užėjo rusai. Rods alkani plėšrūnai vilkai iššiepę iltis traiškė viską aplink valydami savo gaujoms kelią. Juozas nebekeliavo kriaučiaudamas,  visa šeima būrės aplink namus, miškų glūdumoj,  tikėdamiesi, kad šimtametė pagonių laikus menanti giria  juos apsaugos. Vakarais Juozas atsidarydavo metalinę skrynutę  nuo,, Rūtos“ saldainių, liūdnai pažvelgdavo į sunkiai uždirbtas santaupas, ir atsidusęs kišdavo į naują slėptuvę. Tų metų pavasario nelemtą savaitgalį Juozas išsiruošė į Šiaulius pas dėdę. Tarnautojo ir krautuvininkės šeimai su trim vaikais sovietų valdžia paliko dalį medinio namuko. Kitą dalį ir mūrą, už kurį tik prieš pat okupaciją dėdė išsimokėjo bankyriams  paskolas,  rusai rekvizavo. Dėdės žmona nepaleisdama  iš rankų rožančiaus meldės, kad tik šeimos neišvežtų į Siberijas.
− Juozel, daba už mumi visus penkius aš viena meldžiuos, −įkritusiais nuo pergyvenimų skruostais guodėsi diedienė. Didelės akys kaip visad spinduliavo rūpesčiu ir gerumu.
−Juozel,  šalia virtuvikes pečiaus  tau paklosiu.  Arbata, blyniukai, valgyk, mum patym tiek terandas, − grąžė rankas šeimininkė.
−Atiduok šeimynai linkėjimus, ar besusitiksim, − linkėjo šiauliečiai giminės Juozui atsiglebėsčiuodami  sekmadienį – dėdė, dėdienė ir trys  paaugliai pusbroliai...
... Pluoštas kaitrių saulės spindulių nutvilko vyro pakaušį, zvimbteli bitė, rods kviesdama į žiedais alsuojančią miško proskyną.  Nieko nelaukdamas Juozas klesteli ant artimiausio kelmo ir išsitraukia lauknešėlį. Lašiniai kiek patižę nuo karščio, bet užtat duona netikėtai išlaikius vėsumą. Maisto skonis ir kramtymas  rods ramina vyrą, trumpam atplėšia nuo jaudrių minčių apie neužtikrintą būvį.
−Gal viskas susidėlios? Gal atsiras tėvai, broliai, seserys ir Gabija. Gabija, svarbiau už viską.
Ruki, ruki verch, − Juozas pajunta į nugarą įremtą šautuvo vamzdį, kad net kąsnis
užstringa  burnoj.
  ⃰  ⃰  ⃰
−Imkit vežimą, aplėkit sodybas, kvieskit talkon vyrus, − komanduoja Jovas Šimaičius.
−Už darbą gerai sumokėsiu. Reicho markėm.
−O  ką aniem sakyt? – vienu metu rikteli broliai krisdami vežiman.
−Medžių kirst. Rekvizicijai. Reichui. A da neaišku? –pykteli Jovas ir nuskuba prie
rūšiuojančių  daiktus marijampoliečių.
−Žiūrėk Jovai, kaip kamunystai  mūsų krauju maitinos, − piktinas Alfa traukdamas iš
didžiulės  drabužių krūvos sidabrinės lapės kailinius.
−Taigi čia bankininko žmonos Rachelės, − pažįsta prabangiai šiugždantį rūbą Jovas, o Alfai tarsteli:
Bankyriai, lupikautojai.
Abelnai kamunystų  išperos, − širsta Alfa, kratydamas kailinius. Už dramblio kaulo sagų užkliūna  jo benagių rankų šašai ir per kailinius pasipila šviežio kraujo srovelės.
−Rūpke, kailinius sugadinsi, −  iš Alfos rankų Jovas griebia Rachelės kailinius ir suradęs drabužių krūvoj skepetą puola valyt nuo jų kraują.
Porą šilkinių šalių iš kitos krūvos  ištraukęs Raima skuba tvarstyt Alfos rankų.
−Šimts velnių, kam žydelkai vasarą kailiniai?  Kur tik žydas, ten bėda, − pyksta Raima tvarstydamas  kraujuojančias Alfos rankas.
−Nugi jiem buvo pasakyta pasiimt, kiek gal panešt.  Tai ir pasiėmė paskutinėn kelionėn, − kvatoja Jovas,  valydamas kailinius.
−Atiduoč Marcelei, betgi supras, kad Rachelės. Nu bus motinai, ar šiaip kokiai panai iš latvių. Arba parduosiu.  Ui Rachele, ui  kaip tavo vyras bankyrius  pinigą spaudė iš darbinykų, cicilistų, ui spaudė.  Ir ką, žydeliai, graban nieko nenusinešėt, − mintyse teisinos prieš žydus Jovas, apžvelgdamas didžiules jiems nebereikalingų gėrybių krūvas.
  ⃰  ⃰  ⃰
  Tik spėjęs suleisti Rožei vaistus Erikas išgirsta alėja atidundantį motociklą. Užtaisęs kamaros duris ir įspėjamai prigrasinęs mergaitei tylėt, kunigas puola  į verandą ir laukiamai sustoja tarpdury.
−Pas komendantąǃ − nenulipdamas nuo motociklo sušunka vokiečių leitenantas ir apsisukęs lekia atgal.
  Nedelsdamas kunigas išsiruošia komendantūron. Miestely sujudimas. Pirmyn atgal važinėja motociklininkai,  link buvusios sinagogos darda daiktų, baldų prikrauti vežimai. Ant žydų bažnyčios juoduoja iškaba Warenlager.
  Fon Voltkė kunigą pasitinka susinervinęs:
−Laba diena, ponas kunige, nušautas reicho kareivis. Jaunas vyras.
Ant stalo paskleistas vokiškas apylinkių žemėlapis.
−Prie šito miško, − duria vokietis paišeliu  į miestelio šiaurėje užpaišytą  miško masyvo kvadratą.
Teufelǃ Kommunistenǃ − karščiuojas fon Foltkė.
Ir jau ramesniu, bet įsakomu balsu:
−Kunige, reicho kareivį reikia palaidoti su evangelikų liuteronų bažnyčia. Ryt popiet. Vasaros karštis. Kūnas greit genda.  Norėčiau su tamsta apžiūrėt bažnyčią, kareiviai papuoštų šventorių.
−Ponas fon Voltke, kadangi šiuo metu nesveikuoju, raktus įdaviau tarnaitei Marcelei iš Šimkų vienkiemio. Ji tvarko bažnyčią ir iki sekmadienio pamaldų raktai jos žinioje.
−Kunige, atlikit pareigą reichui, po to gydykitės, − kiek šilčiau burbteli vokiečių karininkas ir tarpdury pasirodžiusiam leitenantui įsako vykti Šimkų vienkiemin atvežti bažnyčios raktų ir Marcelės. Bematant nuo komendantūros pajuda trys motociklai su ginkluotais vokiečių kareiviais.
−Apylinkėse siaučia ginkluotų komunistų gauja, − paaiškina fon Voltkė.
−Gal lašelį konjako,  ponas kunige, − atsidūsta vokietis.
−Dėkui, ne, leidžiuosi vaistus, −atsisako Erikas.
−Kunige, tai rimta? Bet vis vien mums pagelbėsit.
−Parvežkit poną kunigą namo, − įsako išsikvietęs adjutantą.
−Kunige, tamstai − vaistams ir bažnyčiai, − fon Voltkė pasiveja su pluoštu markių besukantį link durų Eriką.
  ⃰  ⃰  ⃰
Netikėtai užkluptas dukters, Marcelės tėvas nusiplėšia ausines. Drebančiom rankom griebia už antenos.
−Vaikeli,  man reikia žinot, kas pasauly daros. Ko čia mum tikėtis. Pats tą radijų pasidariau, kaipgi taip imsi ir atiduosi. Neatidaviau ruskiui, anei germanui neatiduosiu.
Londaną  prigavau, polskai  šnekant. Polskai  mažumėlę slebizavoju.
−Oi vaikeli, da visko bus ant svieta, da čia ne pabaiga, − linguoja galvą sodybos gaspadorius siekdamas pagriebt krūme iškeltą anteną.
Išgirdę  artėjantį triukšmą tėvas ir duktė išgąstingai susižvalgo. Vieškeliu, keldami dulkių debesis sodybos keliukan suka trys motociklai su ginkluotais vokiečiais. Marcelė apkabina tėvą ir abu sustingsta iš išgąsčio.
−Gaspadoriau,  tamstą vokiečiai kviečǃ Marcelę nor išsivežtǃ − iš tolo rėkia link lazdynų lėkdamas basakojis piemuo.
−Tėve, ar mūsų nesušaudys pagavę  radijų? – drebinas mergina žingsniuodama už tėvo nugaros link metaline grėsme dunksančių  motociklininkų.
  ⃰  ⃰  ⃰

2018-02-14 01:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-16 22:33
Kriso Harė
Kaip vadinasi šis žanras? Tai romanas apie karą ir pokarį, taip? Apimtys didelės... Kartojuosi - kalba, su šiauliškių, kuršėniškių perliukais. Gyvi monologai. Neturėčiau kantrybės tiek, - galvoju. Bet - Lietuvai, ir apie Lietuvą - verta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-14 17:39
Pranas
Perskaičiau, bet kažkaip tuščiai. Gal todėl, kad tokie peizažai labai žinomai, o čia dar ir labai išbarstyti,  Bent kol kas vienas kitam netgi nepadeda.
Tačiau manęs nepaisyk. Kol kas labiau užsilieka atmintyje tik kunigas ir Jovas, bet pastarasis iš kažkur kitur irgi pažįstamas kaip personažas.
Norėčiau, kad būčiau neteisus.
O 5 yra mano geriausia paskata rimtai palinkusiems prie raštų. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-14 01:46
Erla
į duobėtą
gurkšteli
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą