Kiekvieną vakarą
Po skiautelę
Savęs atsiplėšiu
Taip išlaisvinu savo
Mažą mozaikų miestą
Jums nematomą
Kur kiekvienas žodis
Nutirpsta pagirdydamas
Jūsų pumpurus
Beveik išsiskleidusius
Kur suknelė
Tiek daug rankų nuglostyta
Nebepajėgia pražysti
Kur takai
Praminti iki skausmo
Iki ano
Tokio tolimo ir
Taip pažįstamo slenksčio
Svajoja užželti
Tamsūs mūrai
Sapnuoja esantys alėjomis
Ir mėnulį plukdančios balos lyg
Jūsų akys
Seka mane
Įstrigusią mozaikų sienose