Žmogus

Sėdi žmogus
Sunkiai kvėpuoja

Kai po ilgo bėgimo
Kiekviena pasimetusi
Šunvotė smogia

Vis spurda muistosi
Norėdama sprogti

Pasižiūri į viršų
Į apačią ak kaip
Nuspėjama

Mintys spiečiais
Suglamžo parašytą eilėraštį

Ir meta į dėžę
O žodžiai ant sienų
savy parašyti išlieka

transformuojasi
Iš nieko į apčiuopiamą

Sėdi ir klausosi
Jei vis dar plaka
Tai irgi poezija

Visa visata buvo
Kažkieno suprojektuota

Pieštuku per kūrybinę
sėklą pasėta vien iš minties
Vien iš rytojaus

Tik vėliau laikrodžiais
Įkalinom tarpsnius tarp

To kas buvo ir tai kas dar bus
Pasikvietėm melą ir tamsą
Į save įsisprast

Žmogus sėdi ir krenta
Į neišmatuojmą vienumą