Anaten

kiek daug tavęs anaten
kur žvaigždėlapiuos stinga vardų
kur spengiantis varis sušalęs į tylą
kur stiklo kalnely
susisukę į laumžirgius
užmigo mūsų vaikai

nesakyk apie ką tavo dievas
apie jį man dar pasakos dangūs
svetimi ir tokie kaip šįvakar
kruvinai paburkusiom įsčiom

anaten tavo rytdiena
po oda įtrūksta sekretas
vėl užkvimpa delnuos avietynai

buvai kryžiaus šešėlis
ant kruvino kauko keliuko
išsiplėšęs sparnų karneles
kad užgydytum savo klaidas
o dabar
pleveni keistomis rūko formomis
drignėm išliejęs mėnulį
ir visai pamirštu
kad tai tiktai nuotrauka
ir kad tavo šviesa joje
niekad nebuvo
dažninė