Vakaras bare

Nemėgstu eiti į barus vienas. Nemoku ten elgtis. Man vis atrodo, kad dauguma tik ir laukia kol aš išsinešdinsiu ir atlaisvinsiu kėdę. Todėl paprastai muistydamasis įveikiu porą bokalų ir maunu lauk.
      Šį vakarą baras apytuštis. Tad jaučiuosi kiek  ramiau. Mano kėdės niekam nereikia ir aplink nešurmuliuoja tos gyvos diskusijos, taip erzinančios kai kur nors ateini vienas, ramiai pamirkyt aluje savo melancholišką nuotaiką.
      Vos pradėjus mėgautis šviežiu alaus bokalu, pajuntu jog kažkas mane nužiūrinėja. Pakeliu akis ir bandau sugaut akiplėšos žvilgsnį. Mergina prie antro staliuko iš kairės! Taip, vėl pažiūrėjo. Rodos ir šypsosi ar ką. Gal su plaukais kas negerai? Persibraukiu ranka viršugalvį. Lyg ir niekas nestyro, tik mano sumišimas.
      Mergina žvilgteli ir šyptelėjus nuleidžia akis į kavos puodelį. Vos nenusiverčiu nuo kėdės besigręždamas atgal, pažiūrėti kam ji ten taip žaviai nusišypsojo.  Už manęs tik tuščias staliukas. Papuoštas tokia pat nupiepusia rože ir iki puses nudeginta, vašku apsisnarglėjusia žvake. ”Kodėl jie perka tas “bėgančias” žvakes? Nejaugi gaila pinigų normalioms, šiuolaikinėms žvakėms? “ – beveik užmiršęs ko spoksau į kampinį staliuką nuoširdžiai pasipiktinu. Ir tada suvokiu, jog sėdžiu visas persikreipęs ir spoksau į tuščią stalą.  Poza, reikia pripažint, ne pati patogiausia ir jau norėčiau atsisukti į tą nebaigtą gerti bokalą alaus ant mano stalo, bet nei iš šio nei iš to imu įsivaizduoti save iš šono: mergina žvilgteli į vyriškį, o anas, ūmai nuo jos nusisukęs, spokso į tuščią stalelį. “Įdomu ką ji apie mane pagalvojo”– spėlioju suprasdamas, kad aš jos vietoje nepagalvočiau nieko gero. Akimirką svarstau.  Staiga lyg įgeltas pašoku nuo kėdės ir ryžtingai pasuku tuščiojo staliuko link. Priėjęs stveriu nuo jo pipirinę ir išlaužęs pačią nerūpestingiausią nuobodžiaujančio barsuko veido išraišką, oriai patraukiu savojo link. 
      Galvoje suskamba:  „Bravo Maestro! “. Baro virtuvės durys atsilapoja ir padavėjos iškilmingai išneša tortą su žvakutėmis... Ne. Vis tik kažkokios snarglės gimtadienis. Viena akį užmetęs į tortą nutariu:  “neskanus” ir klesteliu kėdėn.
      Prieš tai dar spėju mest žvilgsnį merginos link. Ji lyg niekur nieko maišo kavą puodelyje. Akių nepakelia. Tik lūpose sustingusi tokia nežymi, beveik nepastebima ir dėl to, mano supratimu, tik dar įžūlesnė  šypsenėlė. 
      Kurį laiką sėdžiu nejudėdamas. Kartas nuo karto siurbtelnu alaus. Skonio beveik nejaučiu. Daug labiau jaučiu džiūstančią burną. Po trečio gurkšnio pastebiu, kad kairėje rankoje vis dar gniaužiu trofėjinę pipirinę. Nesumodamas ką daugiau daryti pastatau ją šalia tokios pat, jau stovinčios ant mano stalo ir iš flango kiek pridengiu druskine. Dabar ant stalo turiu kovinį trikampį: dvi pipirinės ir druskinė.  Tarp druskinės ir vienos iš pipirinių įkišu krapštuką dantims. Kovinė rikiuotė– Pleištas. Maurams pizdiec. Gurkšteliu alaus. Patenkintas pakeliu galvą pažiūrėti, kaip kaimyniniai staliukai vertina manąją mūšio strategiją. Užsimiršęs žvilgteliu kairėn– mergina žiūriu tiesiai į mane ir vėl šypsosi.
      “Ko ji prie manęs pristojo? ” – skaičiuoju burbuliukus nugertame bokale. Nejaugi jai niekas nepasakė, kad spoksoti nemandagu. Ir dar šypsotis taip. Gražiai. Spoksojimas yra grynai vyriškas reikalas. Geriausia tuo užsiimti po keleto bokalų alaus. Visiems tai yra puikiai žinoma. Negalima spoksoti tiesiog šiaip sau kada panorėjus. Gal mes buvom kur nors susitikę? Kartais primirštu trumpam sutiktų žmonių veidus. Pasuku galvą. Nė velnio! Тokios tai aš jau nepamirščiau.
      Mergina kiek kresteli galva, atmesdama žvilgančias tamsias garbanas atgal ir akimirkai vėl žvilgtelna mano pusėn: „Jėzus Marija! Ji gal tyčiojasi!? “
      – Padavėja! – rikteliu garsiai, reikliai. Padavėja, stovėjusi prie gretimo, stalelio nustebusi linkteli:
      – Alaus?
      – Du!
      Padavėja gūžteli pečiais ir nueina. Aš važinėju po stalą apytuščiu bokalu. Alaus likučiai teliūskuojasi ant dugno keldami baltus purslus, kurie tai bravūriškai pakyla bokalo sienele, tai beviltiškai slysta žemyn. Kaip ir situacijos kontrolė slysta man iš rankų. Bestumdydamas bokalą užkliudau kampe stovintį šlykščiai salotinės spalvos reklaminį lankstinuką. Trikampis lankstinukas nuvirsta šonu, atsukdamas į mane: „Kokteilis „Seksas pliaže” tik šį savaitgalį – 5 EUR! “ Po užrašu atgrubnagiškai nupaišytas pliažas su palmėmis ir ... drugeliais.
“Plaštakės. Kokteiliai. Eurai. “– viskas! Ratas užsidarė. Traukinys atvyko. Pica iškepė. Koncertas baigtas... O nee. Koncertas tęsiasi ponai ir ponios. Diriguoju aš! Staiga viską supratau taip aiškiai, lyg būčiau pats tai sugalvojęs: „Ji mergina už pinigus! Kaip man anksčiau neatėjo į galvą? Dabar viskas stojasi į savo vietas. Penktadienio vakaras–  puikus laikas medžioklei. Mergina bare, viena. Simpatiškai spokso į mane. Ar dar gali būti kokių abejonių? “
      “Tiesa, ji nelabai panaši į kokią nors pigią mergšę…”– išdavikiška dvejonė bando įsigraužt po mano monolitinių argumentų pamatu. “Bet tai tik todėl, kad ji yra nepigi! ”– parbloškiu išdavikę vienu smūgiu. „Na, neatrodo, jog tu būtum labai jau prašmatnus klientas“ – bjaurybė išsisuka ir duria tiesiai į silpną vietą. „Velniai rautų! Gal jai sunki diena, vakaras ar kas ten pas jas būna. Gal neturi laiko ilgai ieškoti. O gal, žinai, kai užsistatai tikslą 10 000 žingsnių per dieną ir vakare pamatai, jog trūksta vos poros šimtų. Tada daug negalvojęs imi ir išneši pustuštį šiukšlių maišą ar panašiai? “ – užmušantis argumentas. Klausimų nėra.
      Pakylėtas čiumpu vieną iš ką tik padavėjos atneštų bokalų ir gerokai siurbteliu. Paskui, net nenusivalęs pienuotų ūsų, išdidžiai atsisuku merginos pusėn. Mergina kalbasi telefonu ir į mane net nežiūri. Triumfas kiek priblėsta. Gurkšteliu dar, žvilgt. Jokios reakcijos.
      Net nespėju padoriai nusivalyti tų suknistų ūsų, kai pro duris įvirsta būrys jaunimėlio su gėlėmis ir dovanomis. Vienas per kitą puola sveikint merginą ir pakšėt jai į žandą.
      „Klientūra... “ – dar bando cyptelėt bliatskas balselis giliai viduje, paskutiniame bunkeryje. Paskandinu jį puslitriu alaus beveik vienu mauku. Jaučiuosi kiek apdujęs. Turbūt nuo alaus. Pastūmęs bokalą žvilgteliu į savo Kovinį pleištą. Dantų krapštukas nenumaldomai rodo kryptį: durys. Numetu ant stalo dvidešimtinę ir besirengdamas patraukiu išėjimo link. Praeidamas pro jos staliuką nevalingai dirsteliu. Ji, lyg pajutusi, pakelia akis.
      „Su gimtadieniu“– nuoširdžiai spinduliuoju visa savo esybe.
      – Viso gero, – išgirstu tariant savo prakeiktą liežuvį. Nelaukdamas reakcijos išvirstu pro duris laukan. Neatsargiai pastatyta koja slysteli ant paskutinio, šviežiu sniegu nubarstyto laiptelio. Beviltiškai sumosuoju rankomis ir tvojuosi aukštielninkas. Kurį laiką guliu paslikas prie pat baro laiptų. Stebiu, kaip mane peržengia išsipusčiusi porelė.
      – Žiūrėk, jau gatavas, – paniekinamai mesteli kostiumuotas bičas.
      – Siaaaubas, – pritariamai nutęsia jo pasija, lipdama laipteliais ir elegantiškai mojuodama ant kaklo kabančios lapės uodega.
      Jau noriu riktelėt jai pavymui kažką apie storas subines, bet puri snaigė nusileidžia tiesiai man į akį ir bemat ištirpusi graudžiai nurieda skruostu. „Žmonės, neteiskime vieni kitų“– šniurpšteliu nosimi ir padarau sniego angelą.