Emigrantės akrostichas

Netikėjau nė vienu žodžiu apie laisvę,
Eidama nuo nutylinčių iki rėksnių
Pabandžiau savitai ją dėliot, nesitaikstyt,
Rūpestingai rinkau tai dėlionei žodžius.
Iš namų ir iš kūno po raidę pridėjau,
Kiek pritrūkau laisvumo, kai tai užrašiau...
Laisvės apimčiai pripiešiau kiek niekadėjų,
Apsimetusių mūsų gynėjais, tačiau
Už dėlionės lyg širmos pasislėpė mūzos,
Susiraukusios cypė: čia mūsų nėra!
O iš kur man žinot, kad ne pragaras urzgia,
Meilikauja geltona, raudona, žalia...
Ypač noriu sudėt tai, ko niekad nebuvo, -
Be patoso, kivirčų, be kirvio ženklų,
Einant laisvės keliu ir trobelėj, ir rūmuos,
Tiki žmonės tavim, aš vienodai randu
Ir kančias, ir skausmus, jie kol kas nenurimę,
Kai viskuo nusivylęs dar prašo: išspręsk,
Ir kada gi galėsiu sugrįžt į  tėvynę,
Užauginusią laisvę, tačiau be manęs.